Šią knygą į rankas paėmiau gana atsitiktinai - viešėdamas pas mamą. Vakare neturėjau ką skaityti, tad pamatęs nedidukę, ploną knygutę nutariau ją per vakarą įveikti. Visgi prireikė viso savaitgalio: nors knyga prašyta grakščiu stiliumi, vienu ypu ją perskaityti sutrukdė ir objektyvios (na turi žmonės gi pamiegoti) ir subjektyvios (kai kurias autoriaus mintis, kad pasitikrinčiau, ar teisingai supratau, skaičiau po kelis kartus) priežastys.

Knygos siužetas iš pirmo karto atrodo labai paprastas: nacistinei Vokietijai užpuolus Prancūziją Antrojo pasaulinio karo pradžioje rašytojas tarnavo žvalgybinių lėktuvų dalinyje 2/33 ir per visą knygą aprašo vieną žvalgybinį skrydį, kurį pradžioje vadina "aiškiai neįveikiama klūtimi" (p. 28).

Paties skrydžio aprašymų gana mažai. Daugiau piloto (autoriaus) apmąstymų skrydžio metu. Per savo vidinį pasaulį rašytojas perteikia karo baisumus. Jie aprašyti ne tiesmukai, o švelniu kone lyriniu stiliumi. Sakyčiau, su savotiška meile. Gražiais žodžiais. A.De Sent-Egziuperi karo aprašymo stilių galima apibūdinti paties rašytojo žodžiais: "Žiaurumo čia nė lašelio. Tik pasibaisėtinai nežmoniška" (p. 90).

Truputis istorijos - geriau ekonomiškai, tiksliau labiau išvystyta pramone ir pasiruošusi karui Vokietija Prancūziją užpuolė praktiškai visai nepasiruošusią gintis. Anot autoriaus, "argi neaišku, kad mes paprasčiausiai žaidžiame kara. <...> Mūsų žaidimas - sulaikyti tankus durtuvais" (p. 37). "Mes, keturiasdešimt milijonų, dirbančių žemę, susidūrėmė su aštuoniasdešimt milijonų, dirbančių pramonėje! Mes stojome į kovą vienas prieš tris. Vieną lėktuvą siuntėme prieš dešimtį, dvidešimtį lėktuvų, o po Diunkerko kautynių - viena tanką prieš šimtą", mintį tęsia A.De Sent-Egziuperi (p. 68). Savo knygoje autorius bandė paaiškinti tokį katastrofišką pralaimėjimą, nors į didžiąją politiką nenukrypo.

Beprasmio karo, bejėgiškumo prieš geriau ginkluotą nacių armiją ir panašių minčių autorius paberia nemažai. Nors kuo toliau skaitai, tuo greičiau ir dažniau autoriaus mintys sukasi apie Drąsą, Tėvynę, Pareigą, Pasiaukojimą, Žmogų.. Dar toliau jis jau kalba apie Dievą, Esybę, Taiką, Laisvę. Visi šie žodžiai - ne šiaip iš didžiosios raidės.

Jei pradžioje A.De Sent-Egziuperi mintys pasimistinės, kuo toliau, tuo jos labiau šviesėja. Autorius tokią minčių tėkmę labai gražiai pritaikė siužetui: lakūno minčių eiga lūžta po vieno apšaudymo. "Kanonada virš Araso pramušė kažkokią žievę ir aš praregėjau", skaitome lakūno mintis (p. 178). Ir po tokio lūžio namo iš, atrodytų, beviltiško ir laimingai negalėjusio pasibaigti žvalgybinio žygio, lakūnas grįžta pasiryžęs kovoti už Žmogų. Ne tik su jo priešais, bet ir su pačiu savimi.

Knygos gerojus beveik netikėjo, kad grįš sveikas gyvas su šturmanu ir draugu Diurtertu (realiai gyvenęs žmogus) bei kulkosvaidininku (kažkodėl A.De Sent-Egziuperi nei savo lėktuvo, nei kitų lėktuvų kulkosvaidininkų vardu taip ir nepavadino - kaip vienoje Vladimiro Vysockio dainoje apie kara: "ach, dar tas tipas iš antro bataliono"). Bet skaitytojui aišku, kad lakūnas grįš laimingai. Juk žinome autorių ir suprantama, kad jis aprašo tikrą atveji, o jei jis būtų pasibaigęs nesėkmingai, nebūtų ir knygos. Po šios minties mano galvoje seka kita įkyri mintis: iš vieno skrydžio A.De Sent Egziuperi taip ir nebegrįžo...

"...aš norėčiau laiku gauti savo atlygį. Norėčiau turėti teisę į meilę. Norėčiau sužinoti, už ką mirštu...", rašė "Karo lakūno" autorius. Tikėkimes, prieš žūdamas kažkur virš Viduržemio jūros, jau beveik baigiantis karui, sužinojo.

Rekomenduotina perskaityti