Apie "Mama Afrika"

Apie knygą: Eglė Aukštakalnytė – Hansen – MAMA AFRIKA
Leidykla: Tyto alba (2008)
ISBN: 9789986166061
Puslapių skaičius: 280

Knygą galima aptarinėti trimis pagrindiniais aspektais.

Pirma, kaip gyvenimo būdo knygą, norint iš vidaus pamatyti, kaip gyvena šeimos, kurių vienas iš sutuoktinių yra priverstas dėl savo darbo pobūdžio dažnai iš esmės keisti gyvenamąją vietą (diplomatai, tarptautinių kompanijų vadybininkai ir kt.). Kaip tos šeimos kaskart prisitaiko naujoje aplinkoje, kokias buitines ir dvasines problemas sprendžia, kaip integruojasi naujoje aplinkoje ir kaip išmoksta susirasti sau veiklos ir pan. Šis aspektas man buvo pats įdomiausias, mėgavausi autorės pateikiamomis įvairiomis gyvenimo svečioje šalyje smulkmenomis, tarsi netyčia pažertomis buitinėmis detalėmis, motiniškais rūpesčiais ir kažkur už viso to slypinčia gyvenimo prasmės ir tikslo paieška.

Knyga gausiai iliustruota spalvotomis nuotraukomis iš autorės asmeninio archyvo – vėlgi, tai suteikia jaukumo, kai žiūrėdamas į egzotiškus vaizdus supranti, kad tai yra ne kokio profesionalaus fotografo, specialiai išsiųsto į misiją Afrikoje, darbas, o realių paprastų žmonių, ten gyvenančių ir keliaujančių, kasdienybė, atostogos, asmeninė patirtis. Pavydu? Nė kiek. Tiesiog toks gyvenimo būdas. Kitoks.

Antra, „Mama Afrika” gali būti skaitoma kaip kelionių vadovas – deja, silpnokas, nėra ką išsamiau aptarinėti. Įtariu, kad kai kurie skaitytojai labiausiai ir tikisi kelionių vadovo – ir todėl gali likti nuvilti.

Trečia, tai knyga apie Afrikos genčių kultūrą ir tradicijas. Skaitant sumaniai į vietinių žmonių lūpas įterptas legendas, kartais neapleisdavo įspūdis – nejaugi autorė visa tai sugebėjo užrašyti per vertėją kalbindama vietinių genčių senolius? Neįtikėtina. Ar tikrai gerai išvertė, gerai išgirdo, interpretavo ir teisingai užrašė? „Paslaptis“ išaiškėja knygos pabaigoje, kur tarsi kokiame moksliniame darbe pateikiamas naudotos literatūros sąrašas. Man labai patiko, kad kalbėdama apie tradicijas autorė susilaiko nuo kategoriškų vertinimų, be visokių „o pas mus Europoje...“, viską pateikia ramiai, be nereikalingų emocijų, tiesiog „yra kaip yra“.

Ir nežinau, tyčia ar netyčia, po visų Afrikos spalvų ir kvapų praktiškai paskutinis knygos skyrius turi tokį stiprų emocinį užtaisą, kad užverti lapus ir susimąstai. Ir tas skyrius visai ne apie badaujančius vaikus ar apie AIDS, ko stereotipiškai galima būtų tikėtis. Ei, tik nepradėkite skaityti nuo pabaigos J