Apie knygą: Eugenijus Zamiatinas (Евгений Замятин) – Mes
Leidykla: Kitos knygos (2009)
ISBN: 9789955640936
Puslapių skaičius: 288

“<…> niekas nėra “vienas”, bet tik “vienas iš mūsų”. Mes tokie vienodi…”
Евге́ний Ива́нович Замя́тин (1884-1937)

Mes, visi kaip vienas, judam tame pačiame vežime. Keliamės, rengiamės, valgome, mylimės, dirbame, ilsimės. O dabar įsivaizduokime, kad kiekvienam kasdieniškam veiksmui yra nustatyta seka: žadintuvas skamba tik 7 ryte, nuo 8 iki 16 ir nuo 17 iki 21 triūsiate visuomenės labui, o 22 ½ skambutis pasako, kad laikas gultis. Turite privalomus pasivaikščiojimu, tiksliai sureguliuotą maitinimosi grafiką. Asmeniniams reikalams skirtas laikas nuo 16 iki 17 ir nuo 21 iki 22 ir tai idealistiškai svajojate, kad būt gerai tas 86 400 sekundes išnaudot tobulos valstybės reikalams, o ne beprasmiams individualiems veiksmams.

Taip bent svajoja D-503, vienas iš daugelio Vieningosios Valstybės matematikų, Jevgenijaus Zamiatino romano „Mes“ herojus. Zemiatinas pasakoja apie utopiją, miestą-valstybę Žemės ateityje. Dviejų Šimtų Metų Karas, po kurio išgyveno tik 0.2 procento gyventojų, jau praeity, miestus jungę keliai seniai užžėlė, o sėslumą užtikrina Žaliosios Sienos. O kam keliauti kažkur? Laimės formulė atrasta ir visiems prieinama. Laisvės, t.y. neorganizuotos pirmykštės būklės, sąlygos jau užmaršty. Valstybė kontroliuoja viską, net seksualinį gyvenimą, suteikia tau skaičių, numerį, valdovas – Rūpintojas vis pakartotinai vienbalsiai išrenkamas kitai kadencijai, alkiui vietos nebėra – maisto produktai gaminami iš naftos. Meilė organizuota, sumatematinta, „Lex sexualis“ skelbia, kad kiekvienas numeris turi teisę gauti bet kurį kitą numerį kaip seksualinį objektą…

Laimės trupmenos vardiklis prilygintas nuliui. Tobulas algebros pasaulis toks, matyt, ir būtų likęs toliau, jei ne tos dvi nelemtos valandos, skirtos užsiimti kuo nori. Jos ima gadinti D-503 gyvenimą. Na ir dar ta, beprotybe kankinanti, I-330.

Parašiau čia ir galvoju: skamba lyg koks gerai pavalkiotas scenarijus ne iš pačio geriausio „Eridano“ sci-fi romanėlio. Bet teateinie utopija į Lietuvėlę, “Mes” visa galva aukštesnis ne tik už Jarosalvo Melniko „Tolimoji erdvė“ , bet ir už ne tik garsius (anti)utopistus Aldous Huxley („Puikus naujas pasaulis“, „Sala“), George Orwell („Gyvulių ūkis“, „1984-ieji“) ar Ray Bradbury (“451 Farenheito”). Ir nieko čia blatno: Zemiatino romanas parašytas dar 1921-aisiais, tad minėtieji turėjo iš ko mokytis ir akivaizdu, kad mokėsi. O jei nebūtų to fantastiško antiutopinio prieskonio, tai „Mes“ virstų nuostabiausio grožio meilės istorija. Tokia griebiančia už visur, lenkiančia į nuodėmę ir verčiančia seilėtis iš svaigulio. Kaip buvo skaitant „Tūlą“. Ir ne siužetas aria čia giliausią vagą, o pasakotojo literatūrinis stilius, plaukiojantis kažkur tarp matematinių-inžinierinių struktūrų ir poetiškos pscihofilosofijos, toks vietomis dokumentinis, vietomis neapčiuopiamai slidžiai proziškas, prisodrintas brūkšnių ir brūkšnelių, politinės patirties ir gyvenimiškos išminties.

Kelios citatėlės-sentencijos:

„- Vadinasi, mėgsti jį. Bijai – nes jis stipresnis už tave, nekenti – nes bijai, o mėgsti – nes negali valdyti. Ir mylėti galima tik tai, kas tau nepaklūsta.“

„Žmogus – kaip romanas: kol neperskaitei paskutinio puslapio, nežinai, kaip baigsis.“

„Ir nejau krikščionių laužuose sudegintųjų mažiau nei laužuose sudegintų krikščionių?“

Ir lieka tik gūžčioti pečiais stebintis, pritariant vertėjai Irenai Potašenko, kurios puiki romano analizė ir autoriaus pristatymas spausdinami knygos pabaigoje: kaip čia nutinka, kad tokia istorija mus pasiekė tik dabar? Net Rusijoje, iš kurios, jokiai valdžiai neįtikęs, autorius sugebėjo 1932 m. emigruoti, „Mes“ pasirodė 1988. Matyt, gyvename utopijoje.

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt