Apie Randy Pausch

Apie knygą: Randy Pausch kartu su Jeffrey Zaslow – Paskutinė paskaita
Leidykla: Alma littera (2009)
ISBN: 9789955384786
Puslapių skaičius: 208

Tiesą pasakius, pradėjusi skaityti šią knygą kurį laiką buvau suirzusi ir vis klausiau savęs: „Ar čia dabar tokia mada – rašyti „atsisveikinimo“ knygas?“ – nes pastaruoju metu prikepta jų ir vietinių, ir importinių rašytojų. O piktintis – ir netgi kritikuoti – kažkaip tarsi šventvagiška. Žmogus sunkiai serga, sirgo, miršta ar jau mirė, nuoširdžiai dalinasi savo patirtimi su kitais, tikėdamasis, kad kažkam gal bus naudinga – o tu ateini ir kritikuoji. Tarsi abejotum paskutine mirštančiojo valia ir moralizuotum, kad jis tuščiai kalba.

Todėl kai kažkur knygos viduryje buvo parašyta apie tai, koks svarbus yra laikas ir kaip jį reikia naudoti prasmingai ir nešvaistyti veltui – prisipažinsiu, visą vakarą galvojau, kad tai yra svarbiausias šios knygos pamokymas man – kad nereikia švaistyti laiko skaitant tokias bevertes knygas kaip ši. Bet aš visada baigiu pradėtas skaityti knygas – tad prisiverčiau tęsti. Ir man pasidarė gėda dėl ankstesnės savo reakcijos.

JAV universitetuose yra tokia tradicija – daug profesorių skaito paskaitas, pavadintas „Paskutinė paskaita“ – apie tai, ką svarbaus jie norėtų pasakyti pasauliui, jei žinotų, kad tai paskutinė paskaita jų gyvenime, ką norėtų palikti po savęs. Taip sutapo, kad Randy Pausch, vieno JAV universiteto kompiuterinių mokslų profesorius, trijų mažamečių vaikų tėvas, tokią paskaitą turėjo skaityti kai jam tik ką buvo diagnozuota paskutinė vėžio stadija.

Ši knyga iš vienos pusės – paskaitos turinio atpasakojimas su paaiškinimais ir „lyriniais nukrypimais“, iš kitos pusės – tai tarsi veiksmų planas kaip kartu su šeima nugyventi šešis (R. Pausch mirė po dešimties) gydytojų „duotus“ mėnesius iki mirties. Kaip paruošti vaikus tam, kad jų tėvas po kelių mėnesių mirs? Kokį tave vaikai prisimins? Ką jie labiausiai prisimins? Kas jiems svarbiausia? Kuo jie didžiuosis ir ko jiems trūks? Kaip palengvinti gyvenimą šeimai be tavęs – pradedant nuo eilinių buitinių smulkmenų. Kaip pasakyti savo vienerių metų vaikui, kad tėtis jį labai myli ir mylės amžinai? Kaip nugyventi laiką, kurio liko tiek nedaug?

Tikrasis šios knygos tikslas – tai knyga R. Pausch vaikams apie jų tėtį. Šviesi, pilna džiaugsmo, humoro, nuoširdumo ir vilties. Ir kartu negailestingai realistiška. Kaip sakė autorius, gerai, kai turi laiko pasiruošti. O jei mirtis ištiktų netikėtai? Belieka gyventi taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė – ši frazė skamba nuvalkiotai, bet skaitant „Paskutinę paskaitą“ ji įgauna naują pavidalą.
 
P.S. Internete nesunkiai rasite R. Pausch paskutinės paskaitos vaizdo įrašą. Nepaisant to, kad pirmiausia gimė paskaita, o tik vėliau – ją aprašanti knyga, rekomenduočiau pradėti nuo knygos.