Apie S. Braam „Alzheimerio liga. Mano tėvo istorija“

Apie knygą: Stella Braam – Alzheimerio liga. Mano tėvo istorija
Leidykla: Tyto alba (2009)
ISBN: 9789986167242
Puslapių skaičius: 230

Kadangi, spėju, jūs šios knygos neskaitysite, geriausiu atveju – perskaitysite apžvalgą, tai ši apžvalga bus ir šiek tiek šviečiamojo pobūdžio. Pradžioje – trumpai apie pačia ligą. Kažkaip įprasta manyti, kad Alzheimerio ligos pagrindinis požymis – sušlubavusi atmintis. Na, jūs, be abejo, žinote ir skaniai juokiatės iš tokių anekdotų kaip „Alzheimerio liga – visai smagu: kiekvieną dieną nauji pažįstami, nauji valgiai, naujos vietos“ ir pan. Tiesa yra ta, kad demencija (Alzheimerio liga dažniausiai pasireiškia demencijos forma, lot. demencija – nuprotėjimas) susirgusio žmogaus protinės funkcijos laipsniškai degraduoja. Iš pradžių labiausiai pastebima sušlubavusi atmintis, tačiau netrukus ir žmogaus praktinis gyvenimas ima darytis sudėtingas, sunku atlikti paprastus veiksmus, nebesiseka ko nors ėmusis tinkamai baigti, pasidaro sunku kalbėti, suprasti ir atpažinti žmones bei objektus, sutrinka laiko nuovoka.

Stella Braam knygoje „Alzheimerio liga. Mano tėvo istorija“ aprašo aštuonerius savo tėvo, žinomo Nyderlandų mokslininko ir rašytojo Rene van Neero, gyvenimo metus, jam sergant Alzheimerio liga.

Iš pirmo žvilgsnio pasakojime tarsi trūksta emocijų, pačios autorės emocijų. Visas pasakojimas – tarsi sausas fiksavimas. Pagarbus, dėmesingas, tačiau kartu negailestingas ir realistiškas. Nėra net (juodo) humoro, dažnai būdingo panašioms istorijoms. Toks rašymo stilius neleidžia skaitytojui įsijausti į pasakojimą – visą laiką jautiesi esąs stebėtojas iš šalies, įvykių, vedančių link vienintelio tikslo – mirties – fiksuotojas, retkarčiais net nesąmoningai pažiūri, kiek dar puslapių likę – ir pagal tai įvertini, kiek dar tęsis knygos herojaus gyvenimas (neapsiverčia liežuvis sakyti „kančia“ – nes visi ligos sunkumai yra aprašomi ir pateikiami oriai, be dirbtinio dramatizmo, kuris dažniausiai pasitelkiamas norint atskleisti kančios įvaizdį).

Ar knygos herojaus gyvenimą susirgus galima pavadinti oriu – deja, ne. Autorė periodiškai išryškina šią problemą, atkreipdama dėmesį į konkrečias situacijas, atskleisdama gydymo ir slaugos paslaugų kokybės spragas, neigiamas visuomenės nuostatas sergančiųjų Alzheimerio ir panašiomis ligomis atžvilgiu. S. Braam cituoja įvairius mokslinius tyrimus ir ataskaitas, atskleidžiančius, kad Alzheimerio liga sergantis žmogus susiduria su daugybe išankstinių nuostatų, tokių kaip: kad jis nieko nebesuvokia, kad yra menkesnis už kitus, kad su tokiu žmogumi neįmanoma bendrauti, kad jis iš principo yra neveiksnus, pasmerktas ir t.t.; tyrimus, įrodančius, kad daugelis demencija sergantiems ligoniams skiriamų vaistų yra neefektyvūs ar netgi žalingi ir sutrumpinantys ligonių gyvenimą – tačiau vis tiek plačiai naudojami, nes tiesiog „taip patogiau“ (pvz. raminamieji); atskleidžiančius slaugos ligoninių personalo kompetencijų trūkumą ar net visišką nebuvimą slaugyti Alzheimerio liga sergančius žmones ir t.t. Skaitant vis sugrįždavo mintis: jeigu tokia sergančiųjų situacija yra „net“ Nyderlanduose – baisu ir pagalvoti apie situaciją Lietuvoje...

Nemažai knygoje cituojamų Nyderlandų Sveikatos tarybos ataskaitoje užfiksuotų teiginių yra filosofinio pobūdžio, atskleidžiančių Vakarų pasaulio visuomenių senėjimo tendencijas ir iš to kylančias ir kilsiančias problemas, kaip antai „anksčiau senėjimas būdavo suvokiamas kaip būties procesas su visais jo fiziniais ir dvasiniais aspektais. Dabar į senatvę vis labiau žiūrima kaip į praktinę problemą, kurią dera spręsti mokslo ir technologijų priemonėmis.“ Žmonėms, besivadovaujantiems ekonominės naudos principais ir gyvensena, sunku priimti senatvės lemiamą negalią, kai „gyvybingi senoliai, iki valios besimėgaujantys turimu laisvu laiku, keliaujantys ir kitaip besilinksminantys tapo tuo matu, kuriuo matuojami visi senyvo amžiaus žmonės.“

Taigi, sugrįžtant prie „Alzheimerio liga. Mano tėvo istorija“ – ar ją vertėtų skaityti, jei dar nesergate ir artimiausiu metu nesiruošiate susirgti Alzheimerio ar panašia senatvės liga, jei nesate sergančiųjų giminaitis, jei nepažįstate tokia liga sergančiųjų ir nesate kitaip susijęs su sergančiais senoliais? Greičiausiai ne. Yra kalnai dar neperskaitytos geros literatūros. Bet jei skaitysite – tikėtina, kad praplėsite savo tolerancijos ribas senyvo amžiaus žmonių atžvilgiu. Nes neaišku, kokie jūs patys būsite, kai pasensite.