Apie knygą: Tahir Shah – Tūkstančio ir vienos nakties šalyje
Leidykla: Tyto alba (2011)
ISBN: 9789986168478
Vertė: Rasa Drazdauskienė
Puslapių skaičius: 448
Ar jūs tikite stebuklinga pasakų galia? Aš tikiu. Aš tikiu, kad pačios gražiausios ir geriausios pasakos yra sekamos, o ne skaitomos. Aš tikiu, kad pačioje geriausioje pasakų knygoje spalvotos iliustracijos nereikalingos – kad neribotų fantazijos, nuskraidinančios kartu su besiliejančiais žodžiais. Aš tikiu, kad pasakų klausantys vaikai užauga geresniais žmonėmis. Žinau, kad suaugusieji taip pat mėgsta pasakas – tik kartais jas pavadina kitais vardais.
Pagalvojau – gal reikėtų apsibrėžti, kas gi yra ta pasaka? Bet, žinote, - man tai visai nerūpi. Nerūpi visos tos fabulos, personifikacijos ir klasikiniai scenarijai... Nes pasaka – tai paslaptis. Tai įtraukiantis ir užburiantis pasakojimas, kuris įsminga į širdį ir palieka ten pareigos, atsakomybės, garbės sėklą. Pasakos – tai tiesiausias kelias į vaikų širdis. O dar sako, kad pasakos – „tarsi raktas, katalizatorius, įrankis, padedantis žmonijai mąstyti tam tikru būdu, padedantis pabusti iš miego“.
Pabandykite dabar prisiminti vieną ar kelias įsimintiniausias ir didžiausią pėdsaką Jūsų širdyje palikusias pasakas. Stebuklines pasakas, ne tas gyvenimiškas, kurių, tikiuosi, jūsų gyvenime taip pat pasitaikė. Prisiminėte? Kai tik kalba pasisuka apie pasakas, aš prisimenu savo bobutės sektą pasaką apie skruzdėlytę – nepamenu siužeto, detalių, kaip prasidėjo ir kaip baigėsi –užtat puikiai atmenu, kad tą pasaką bobutė nenuilsdama man sekdavo vos ne kiekvieną dieną (jai gal ir atsibosdavo – bet aš prašydavau) ir net rašydama šiuos žodžius jaučiu, kaip akyse kaupiasi ašaros suvokus, kiek meilės ir gerumo buvo pasėta mano širdyje anuomet.
Tahir Shah – afganų kilmės kelionių rašytojas, žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas, su šeima nuo 2003m. gyvenantis Maroke ir savo paprastomis, giedromis, kartais neįtikėtinomis istorijomis apie gyvenimą Maroke užburiantis ir nepaleidžiantis skaitytojų visame pasaulyje. Lietuvių kalba prieš keletą metų yra pasirodžiusi jo knyga „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“, kurioje aprašomi pirmieji įsikūrimo metai Maroke atvykus iš Londono, kur viskas buvo aišku, logiška ir protu suvokiama – ir staiga gyvenimas tapo pilnas džinų, prietarų ir tiesiog keistenybių. Skaitai – ir jauti, kaip esi toli nuo to pasaulio ir jo burtų, kaip yra linksma ir smagu skaityti – bet ar išdrįstum taip gyventi pats ir kiek ilgai ištvertum? Gana taikliai Tahir Shah Maroko įspūdžius apibūdinanti istorija yra ši (ir tokie ir panašūs rimtu veidu pateikiami nutikimai aprašomi abiejose knygose):

„Vasarą Zohra, mūsų tarnaitė, nugirdo mano skundus, kad eidamas per Kasablankos turgų jaučiuosi kone į gabalus plėšomas daržovių pardavėjų. Kaip dauguma marokiečių moterų, ji yra gyvenimo ir vyrų tramdymo meno ekspertė. Ir visada pasirengusi duoti patarimą.
- Tsk! Tsk! Tsk! – caktelėjo ji liežuviu. – Aišku, kad daržovių pardavėjai prie jūsų kabinasi. Jie juk mano, kad esate turistas.
- Bet Kasablankoje nėra turistų.
- Taip, bet jie juk to nežino!
-Tai ką man daryti?
Zohra kažką parodė gestais. Daiktas atrodė apskritas, dydžio kaip serviravimo lėkštė.
- Neškitės rėtį.
- Ką?
- Turistai niekada nesinešioja rėčių, - paaiškino ji.“

Antrosios knygos „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje” pagrindinė tema – Maroko folkloras ir berberų tradicija besiremiančio autoriaus kelionė ieškant jo širdies gelmėse glūdinčios pasakos – vystoma jau iš pirmosios knygos pažįstamų vietovių, šeimos narių, tarnų, praeities įvykių kontekste. Tačiau skirtingai nuo tradicinės kelionių dokumentikos, šis pasakojimas yra daugiau orientuotas ne į išorinius įspūdžius ir dinamiką, o į vidinius potyrius ir prasmių paiešką. Kas yra pagarba tradicijai? Kodėl pasakotojai tokie svarbūs? Ar rašytinis žodis išstūmė pasakotojus visiems laikams? Ką mes atrandame kelionėse? Kodėl taip traukia užeiti į seną krautuvėlę medinoje, kur parduodami ne daiktai – parduodamos pasakos? Kokia prasmė kiekvieną ketvirtadienį sekti tą pačią pasaką apie Muškilą Gušą, pašalinantį kliūtis? Kaip perduoti svarbiausias mokomųjų pasakų vertybes ir slaptas žinias savo vaikams, kad jie jas perduotų savo vaikams ir taip toliau tęstų tradiciją, „ir taip tūkstančius metų“?