Autoriai - broliai Strugackiai - tuomet buvo nepaprastai įsiutę ir sukrėsti: daug leidyklų atmetė jų romaną "Pasaką apie Trejukę", kaip "idėjiškai pavojingą" (atvirai kalbant, kažkada perskaitęs minėtą kūrinį stebėjausi, kad jiems dar taip "gerai" baigėsi).

Pasipiktinę broliai nusprendė sukurti kūrinį, vertą supuvusios sovietinės sistemos: "Laabai puiku! Jūs gausite bedvasį, besmegenį, visiškai bedantį, pramoginį, be vienintelės idėjos romaną apie berniuką...a..iuką, XXII amžiaus komjaunuolį..."

Tačiau netrukus broliai su nuostaba išvydo, jog rašyti bedantį, bedvasį, išskirtinai pramoginį romaną - "velniškai įdomus užsiėmimas"!

Juo labiau, kad kūrinys netrukus "apaugo" detalėmis, kurios vėl tiesiog pirštu rodė į sovietinę realybę: čia buvo ir smaugianti vidaus bei užsienio priešus Kovinė gvardija, ir švitinimo bokštų apkvaitinti, propagandos sujauktais protais žmogeliai, ir negausūs disidentai bei amžinai priešiškas užsienis, šimtais siunčiantis į išoriškai klestinčią, bet viduje supuvusią šalį savo agentus.

Rašytojai rašė žvėrišku tempu - per 32 dienas jie užbaigė juodraštinį 296 puslapių ilgio romano variantą! Teksto "šlifavimas", perrašinėjimai ir pan. truko apie pusmetį ir Strugackiai, galų gale, uždusę nutempė šviežutėlį (rekordinio storio tuometinei jų kūrybai) romaną į leidyklas, puikiai suprasdami, kas jų laukia... O laukė nervinga gerus dvejus metelius užtrukusi kova su redaktoriais, nes "...telegrafo stulpas? Tai tik gerai suredaguota pušis."

B. Strugackis vėliau prisiminė, jog daugiau pataisų iš autorių buvo reikalauta tik redaguojant "Pikniką šalikelėje", o "Gyvenamai salai" pateiktas reikalaujamų pataisų sąrašas užėmė keliolika puslapių ir turėjo apie 200-300 punktų. Antra vertus, vėl stebiuosi nepataisomu autorių naivumu: negi jie tikėjosi, jog, redaktoriai "praleis", pvz., pavadinimą "Komisija Galaktičeskoj Bezopasnosti" (Galaktinio Saugumo Komisija), kurio pirmųjų trijų raidžių sąskambis daugeliui pernelyg pažįstamas...

Ir kai 1969 m. žurnale "Neva" pagaliau pasirodė pirmasis, "žurnalinis", romano variantas (beje, ką tik buvo numalšintas demokratinis 1968-ųjų "Prahos pavasaris"), KPSS skyrius nedelsiant pasiekė vieno tokio kariškio pranešimas, jog romane tyčiojamasi iš sovietinės armijos, šalies ir visos sovietinės sistemos.

Romano leidyba buvo nedelsiant sustabdyta, Strugackiams teko ilgai tąsytis su redaktoriais, o galų gale per 4 dienas padaryti apie 900 pataisų, kad knygą pagaliau išleistų. Šitaip "išnyko" daugelis originalių pavadinimų, pvz. pagr. knygos herojus Maksimas Rostislavskis tapo Maksimu Kamereriu, daugelis kitų terminų ir posakių iš rusiškų virto vokiškais (tankai virto "pancervagenais" ir pan.). Beje, viename iš interviu B. Strugackis užsiminė, jog Sarakšo pasaulio vardai "Gyvenamoje saloje" sukurti pagal "vengrišką" stilių: Serembešas, Čaču, Tootas ir kt. - vardai vengrų romanų.

Mano subjektyviu įsitikinimu, "Gyvenama sala" - viena geriausių (jei ne pati geriausia) iš šios leidyklos šiemet išleistų knygų. Tik patys geriausi komplimentai ir V. Morkūno atliktam vertimui - kalba bei aprašymai itin turtingi, sodrūs bei vaizdingi (pvz. "Dusnus pasaulis.") - mano nuomone, pagal vertimo kokybę ši knyga turėtų būti šalia "Eridano" išleistų R. Asprino "Blėnių vežėčių".

Pirmieji romano puslapiai man, tiesą sakant, pasirodė kiek sunkiasvoriai, tačiau pamažu, neskubriai, veiksmas "įsuka" taip, kad nuo knygos nebegali atsiplėšti. Paradoksalu tai, jog iš pirmo žvilgsnio siužetas, rodos, visiškai aiškus, jau atrodo tikrai žinai, kur rieda siužeto mašina, jau prisitaikei, o ši staiga - kaip šiūūūst į šoną... Tad į romano vidurį imi skaityti atsargiai, pamažėle suprasdamas, jog autoriai lengvų sprendimų neieško (ir neranda).

Ką gi, reikia tikėtis, jog Lietuvos skaitytojai deramai įvertins šį puikų romaną ir netrukus sulauksime kitų trilogijos apie Maksimą Kamererį dalių: "Vabalas skruzdėlyne" (Žuk v muraveinike) ir "Bangos gesina vėją" (Volny gasiat veter).

O toliau pateiksiu keletą romano ištraukų, iš kurių, tikiuosi, galėsite susidaryti bent miglotą siužeto bei stiliaus atvaizdą. Taigi, vienoje perdėm militarizuotoje planetoje patrulis sulaiko keistą pilietį:

"-Raportuoja šimtas trisdešimt ketvirto būrio seniūnas, perauklėjamasis Zefas. Trasoje sulaikytas štai šis žmogus. Pagal visus požymius - beprotis, pone rotmistre: ryja nuodingus grybus, nė žodžio nesupranta, kalba neaiškiai, vaikšto, kaip teikėtės pastebėti, nuogas."

Ilgai svarsto, kas anas besąs:

"-Simuliantas jis, o ne pamišėlis, - urgztelėjo ponas vadavietės gydytojas ir įsipylė vandens iš grafino. - Siųskite jį atgal į mišką, lai dirba.

- Jis ne mūsų, - paprieštaravo ponas rotmistras. - Ir mes nežinome, iš kur jis atsibastė. Manau, kadaise jį pasičiupo išsigimėliai, jis pas juos išprotėjo ir perbėgo mūsų pusėn.

- Teisingai, - niurgztelėjo ponas vadavietės gydytojas. - Reikia išprotėti, kad perbėgtum mūsų pusėn..."

Netrukus keistuolis pasirodo esąs kone supermenas čionykščių atžvilgiu - šiaip ar taip, ne kiekvienas atlaikys, kai į jį "suvaro" septynias sunkiojo armijos pistoleto kulkas, ne kiekvienas plikomis rankomis išguldys teroristų "šaiką"... Ir toli gražu ne kiekvienas ims kurstyti prieš teisėtą valdžią užguitus kaimiečius bei siūlyti jiems sąjungą su barbarais:

"-Taip, Makai, - linguodamas galvą, pratarė Dėlė. - Atleisk mums, bet niekuo mes netikime. Kaip galima pasitikėti barbarais? Jie dykumoje gyvena, smėlį kramto, smėliu užsigeria. Jie - baisūs žmonės, iš spygliuotos vielos susukti, nei verkti moka, nei juoktis. Kas mes jiems? Samanos po kojomis. Na, ateis jie, išmuš kareivius, apsistos čia, mišką, aišku, išdegins...kam jiems miškas, jie dykumą myli. Ir vėl mums galas."

P.S. Dauguma žinių, atsiminimų bei citatų apie šio romano kūrybą paimti iš B. Strugackio atsiminimų knygos "Komentary k proidennomu".

Apie revoliuciją, bet antitarybinė