Arkadij Strugackij, Boris Strugackij „VABALAS SKRUZDĖLYNE“

Autorius: Gediminas Kulikauskas
Data: 2006-02-09

cover Apie knygą: Arkadij Strugackij , Boris StrugackijVABALAS SKRUZDĖLYNE
Leidykla: Eridanas (2006)
ISBN: 9986971179
Puslapių skaičius: 240

Vienas iš kritikų (Dmitrijus Bykovas) "Vabalą skruzdėlyne" pavadino "pačiu beviltiškiausiu" Strugackių kūriniu, kuriame ne tik "...visi klausimai lieka be atsakymo, bet ir abejojama pačia atsakymo galimybe."

Dievaž, rašydamas apžvalgą apie tokią knygą jautiesi gana nejaukiai - girti ją, vadinti mokslinės fantastikos šedevru - na, lyg burbteltum, jog lietuviai labai mėgsta krepšinį... Tad užteks gal pasakyti, jog tai tiesiog antroji trilogijos apie Maksimą Kamererį dalis. Ir jei pirmąją - "Gyvenamą salą" - galima pavadinti, hm, nuotykine-filosofine (gerai, ir kovine, jei taip norite) fantastika, tai antrosios sluoksnių ir posluoksnių gausa liudija apie kur kas sudėtingesnį kūrinį. Nors, aišku, jei reikia "sudėlioti į lentynėles", galima jį lengva ranka pakrikštyti, na, kad ir detektyvine-filosofine fantastika.

Kūrinys tapo vienu iš tų, apie kuriuos, tiksliau, apie kurių iškeltas problemas, sovietmečiu buvo iki išnaktų diskutuojama virtuvėse - tradiciniuose to meto inteligentijos diskusijų "klubuose".

Kaip pašaipiai kartą pastebėjo kažkuris iš brolių Strugackių, po "Vabalo skruzdėlyne" sulaukėme pagyrų iš "atitinkamų organų", jog pagaliau pradėjome rašyti "tai, ką reikia". Kai tuo tarpu reikia būti reto bukumo, norint "Vabalą..." suprasti kaip knygą apie nelengvą (maždaug "mūs tarnyba pavojinga ir sunki, ir iš pirmo žvilgsnio pamatyt jos negali") minėtų "organų" darbą.

Juk, anot Strugackių, "Mes rašėme tragišką istoriją apie tai, jog net pačiam šviesiausiam, geriausiam ir teisingiausiam pasaulyje slaptosios policijos atsiradimas (bet kokios rūšies, tipo ar žanro) neišvengiamai lemia, jog kenčia ir miršta niekuo nekalti žmonės - kad ir kokie kilnūs bebūtų šios slaptosios policijos tikslai, kad ir kokiais sąžiningais bei kilniais pareigūnais ji bebūtų sukomplektuota."

Romanas, tiesą sakant, turėjo vadintis "Palei duris žvėrių būrys..." Bent jau tokį ketureilį rėkavo Boriso Strugackio sūnus, lakstydamas po butą: "Palei duris žvėrių būrys, juos kulkom kirto, jie mirę virto!"

Tačiau bebaigdami knygą (o tai buvo 1979-ųjų pavasarį) autoriai persigalvojo ir pervadino ją "Vabalu skruzdėlyne". Ketureilį nusprendė įdėti epigrafu, bet... Jis "užkliuvo" kažkokiam, anot Strugackių "visiškai išprotėjusiam idiotui-redaktoriui iš Lenizdato", kuriam, kaip vėliau paslapčiom sužinojo autoriai, pasivaideno, jog šį eilėraštį autoriai perdarė iš kažkokio hitlerjugendo maršo...

Pusantros valandos, anot Strugackių, "...įrodinėjome tam stuobriui, jog nėra ten jokių aliuzijų, kad ten ir nesisapnavo jokių akcentų ir asociacijų bei kitokių užsieniečių...", bet laimėjo vistik stuobrys-redaktorius, o autoriai guodėsi tuo, jog eilėraštukas liko bent tekste...

Prisipažinsiu - menkai tikėjausi sulaukti šios knygos lietuviškai, nes po to, kai tautiečiai nepriėmė nemirtingojo F. K. Diko "Ubiko", Strugackiai, kurių knygos irgi verčia skaitant dar ir pagalvoti, nepasirodė galintys būti sėkmingesni komerciškai. O kuri gi leidykla (komercinė leidykla) užsispyrusi išleis visą trilogiją, jei jau pirmoji pinigine išraiška žymėtina veikiau minuso nei pliuso ženklu?.. Tačiau, laimė, "Gyvenama sala", panašu, atsipirko, vadinasi ir tautiečiai fantastikos skaitytojai (tie pora ar pustrečio tūkstančio) toli gražu nėra tokie beviltiški, kaip maniau.

Na, bet laikas papasakoti kiek ir apie patį romaną.

"Vabalas skruzdėlyne" ar "Šeškas vištidėje"? - laužo galvą Ekselencas (Rudolfas Sikorskis), KONKOMo-2 viršininkas, kurį (kad neskaičiusiems būtų suprantamiau) galime pavadinti tiesiog Žemės Saugumo vadovu.

Ir suklysti jis neturi teisės, juk, kaip ironiškai pastebi priešais išsitempusiam senam savo (ir mūsų, jei jau skaitėte Strugackių "Gyvenamą salą") pažįstamui Maksui Kamereriui:

"- Atmeni, - pratarė jis, - Sarakšo planetoje toksai Sikorskis pravarde Keliauninkas vaikėsi mitrų pienburnį vardu Makas...

Aš atminiau.

- Tai štai, - pridūrė Ekselencas. - Sikorskis anuomet nesuspėjo. O mudu su tavim privalome suspėti. Nes dabar planeta vadinasi ne Sarakšas, o Žemė. O Levas Abalkinas - ne pienburnis. "

Situacija aprašyta tūkstančius ir vieną kartą - žmonija susiduria su Paslaptimi. O "saugumiečiai" manosi neturintys teisės į klaidą, taigi Paslaptis jų akyse niekuo nesiskiria nuo Pavojaus, juk:

"Mokslininko klaida - ji galiausiai jo asmeninis reikalas. O mudu klysti negalime. Mums leidžiama pagarsėti tamsuoliais, mistikais, prietaringais kvailiais. Mums neatleis vieno: jei nepakankamai įvertinsime pavojų. Ir jei mūsų namuose ūmai padvelkė siera, paprasčiausiai neturime teisės postringauti apie molekulines fliuktuacijas - privalome tarti, jog kažkur greta pasirodė velnias su ragais, ir imtis atitinkamų priemonių, gal net organizuoti pramoninę švęsto vandens gamybą."

Paslaptis - tai Keliauninkai, paslaptingai dingusi civilizacija ar, veikiau, hipercivilizacija. Palikusi po savęs aibę neaiškių, bet didingų liudijimų apie savo galybę, bei, žinoma, nemažai artefaktų. Su kuriais "žaistis" be galo pavojinga, vienas neteisingas žingsnis ir... Nutiks kaip tagoriečiams!

"Štai tagoriečiai sunaikino - pažvelk dabar į juos! Ta klaiki aklavietė, kurioje jie atsidūrė… Gal ji kaip tik ir yra to paties išmintingiausio, paties racionaliausio poelgio, kurį tagoriečiai atliko prieš pusantro amžiaus, pasekmė... Bet, kita vertus, jie patys nemano atsidūrę aklavietėje! Tai aklavietė mūsų, žmogiškuoju požiūriu!"

Žmonija, suradusi paslaptingą artefaktą, deramai jo neįvertino, o kai atsipeikėjo, buvo... Ne tai, kad per vėlu, o tiesiog neįmanoma pasirinkti, ką daryti, teliko improvizuoti, tikintis bent kiek "sumaišyti kortas" Keliauninkams.

"Mes nežinome, ko nori Keliauninkai. Nežinome, ką jie gali. Ir niekada nesužinosime. Vienintelė viltis - kad savo chaotiškuose ir beviltiškuose ieškojimuose nuolat žengsime žingsnius, kurių jie nenumatė. Netgi jie negalėjo numatyti visko. Šito negali niekas. Ir visgi kaskart, ryždamasis kokiam nors veiksmui, suvokiu mąstąs, kad būtent šito daryti neverta."

Taigi, dilema, beveik kaip A. Sapkovskio apsakyme "Mažesnis blogis". Viena vertus:

"Galbūt mūsų radinys yra bandymas taikyti iš principo naują kontakto metodą - sukurti būtybę-tarpininkę, humanoidą, kurio genotipe užkoduotos tam tikros esminės nehumanoidinės psichologijos charakteristikos?"

O kita vertus:

"Abu mintyse išvydo tokį pat paveikslą: trylika įdegusių, apsibraižiusių bombų linksmai klegėdamos laksto palei upeliukus ir laipioja po medžius įvairiuose Žemės kampeliuose, o čia, už dviejų žingsnių, trylika tų bombų detonatorių tyloje laukia savo valandos."

Žodžiu, saugumiečiai, švelniai tariant, geras keturias dešimtis metų kone eina iš proto bandydami nuspėti, ką pakišo žmonijai Keliauninkai:

"...įmetė skruzdėlynan vabalą ir stropiai registruoja visus skruzdiškos psichologijos niuansus, visas jų socialinės organizacijos subtilybes. O skruzdės persigandusios, o skruzdės bruzda, pergyvena, už gimtąją krūvą pasirengusios galvas guldyt, ir nesuvokia, vargšelės, kad vabalas galiausiai nuslys nuo skruzdėlyno ir nupėdins savais keliais, niekam nepadaręs žalos... Įsivaizduoji, Makai? Jokios žalos! Nebruzdėkite, skruzdės! Viskas bus gerai... O jei čia ne "Vabalas skruzdėlyne"? O jei čia "Šeškas vištidėje"? Ar žinai, kas tai, Makai, - šeškas vištidėje?.."

Romano vertimas į lietuvių kalbą... Na, nežinau, labiausiai gal jam tiktų žodis "vidutiniškas", t.y. gal nėra tiek blogas, jog kristų į akis, tačiau, kita vertus, ankstesnis V. Morkūno "Gyvenamos salos" tikrai visa galva aukštesnio lygio - iš tų, kai skaitai ir mėgaujiesi stiliumi. Nors... Vėlgi tarp abiejų vertimų yra ir tam tikrų panašumų, tad nenustebčiau, jei Morkūnas kiek padėjo Domeikienei verčiant šį romaną...;)

Ir pabaigai - įdomi rusų politologo Sergejaus Kurginiano (kuris, beje, sukūrė spektaklį pagal romaną "Gyvenama sala") teorija, kuri, tiesą sakant, nekelia didelės nuostabos, žinant šių dienų Rusijos politines ir valstybines tendencijas. Anot minėto politologo, sovietinis KGB (ir asmeniškai L. Berija bei J. Andropovas) kaip tik, nusivylusi partinės biurokratijos bukumu, ir ėmėsi tokios, progresoriškos veiklos (kaip aprašytoji "Gyvenamoje saloje"), siekdama visuomenės transformacijos. Nors Berijos Persitvarkymas žlugo, Andropovui visgi pavyko į svarbiausius Politbiuro postus pasodinti savo žmones, kurie ir ėmė vykdyti sumanytą programą.

O ji numatė atsikratyti "nereikalingomis" sovietinėmis respublikomis, kaip nereikalingu balastu, modernizuoti Rusiją, o jau tuomet - vėl jas prisijungti (vienas Perestroikos šūkių buvo "norėdami susijungti privalome iš pradžių atsiskirti").

O ką, che, tuoj susilauksime minčių, jog sovietiniai "kankiniai" Burokevičius, Jermalavičius ir kt. buvo... progresoriai.

Beje, prie to paties kiek apie Strugackius - žymaus lietuvių fantasto G. Beresnevičiaus liudijimu, abu broliai buvo "komunistai idealistai iki kaulų smegenų ir labai neigiamai žiūrėjo ir Baltijos valstybių atsiskyrimą nuo SSRS".

P.S. Trečioji trilogijos apie Maksą Kamererį dalis - "Bangos gesina vėją" - reikia manyti, taip pat šiemet pasirodys lietuviškai.

"Vabalas skruzdėlyne" ar "Šeškas vištidėje"?

Komentarai

Justinas 2006-02-09 09:29:08
Apžvalga nejuokais sudominanti. Et, nejaugi teks skaityti... Nesužavėjo manęs toji "Gyvenama sala", nesužavėjo... :)
Gedas 2006-02-09 09:49:23
"...rėkavo Boriso Strugackio sūnus, lakstydamas po butą: "Palei duris žvėrių būrys, juos kulkom kirto, jie mirę virto!" "

O kodėl originalų posakio "stojali zveri okolo dveri, v nik streliali, oni umirali" tekstuką iš apžvalgos ištrynėt? Dėl kirilicos ar apžv. ilgio? Šiaip lietuviškas vertimas man nelabai..

Čia, beje, rasit dar vieną apžvalgos variantą (su daugiau paveikslėlių, che):
http://www.fantastika.lt/content.php?id=352
Justinas 2006-02-09 09:51:40
Spėju, kad dėl kirilicijos. Atsiprašau, ne aš dėjau :)
murmt 2006-02-09 10:31:46
Dėl kirilicos, aha. Vienam tekste lietuviškos ir rusiškos raidės nenori būt :)
Gedas 2006-02-09 11:22:09
Oba, o fantastikos.lt sistema tai leidžia.
Gedas 2006-03-02 11:36:16
Deja, deja trečioji dalis lietuviškai, berods, dienos šviesos neišvys...:(
Lina Krutulyte 2006-03-02 23:36:47
Perskaiciau.
Rusiskas Occam'o skustuvas: pats paranoidiskiausias dalyku paaiskinimas turi buti teisingas.
Jei pakisho, tai bomba. Ne torta, ne tuscia skarbonke, kur tau.
Gedas 2006-03-03 07:06:28
Na, tame ir tragedija panašių struktūrų, jog jos tiesiog priverstos kiekvieną įtartiną paketą (pvz.) prie parduotvuės durų sprogdinti vandens patrankomis. Tiesiog dėl visa ko. Nes nerūpestingumas gali per brangiai kainuoti. O juk tais laikais, kai rašyta, dar nebuvo jokių čečėnų, arabų teroristų (tiksliau, buvo, aišku, buvo palestiniečiai, airiai, baskai, bet mastas gal kiek mažesnis).
Kliaksa 2006-03-03 12:05:12
keisčiausias dalykas tai buvo pabaiga - tik prisiminus, kad yra ir trečia dalis, nusiraminau:]
labiausiai komentuojant norisi atkreipti dėmesį į faktą, kad romane pateikiamas ne vienas sluoksnis ('dabar', kai abalkino ieškoma ir 'tada' - jo paties akimis), ir abi šios linijos įdomios. nors man, ko gero, įdomesnė buvo ta kelionė su galvanu per miestą. sena gera mokslinė urbanistinė fantastika, nors jokiais super-duper išradimais, kuriais kartais mus bando priblokšti rašytojai, neprifarširuota. yra paslaptis, yra asmenybės ir jų bendravimas.

vertimas man vietom irgi nelabai sklandus atrodė. net 'plonybės' atsirado:/. o išvis juokingai nuskambėjo gale įdėtame apsakyme panaudota frazė '...ir į damutes' (i v damki). kas šaškių damas damutėmis vadina - nežinau, nėkart negirdėjau tokio varianto. plius, manau, vertėjo versti 'mafusaliną' 'matuzalinu'. logiškai mąstant.
tiesa, apsakymą buvo keista skaityti: velnias, galvoju, kažkaip šitą aš jau mačiau! kas buvo pirmas - romanas ar apsakymas, nežinau, bet knygoje 'bjauriosios gulbės' buvo panaudotas šis siužetas. šįkart 'išrištas' iki galo, kiek patosiškai. bet pagaliau tapo aišku, apie ką kalba.
aha, knyga man patiko:)
Valdas 2006-03-03 12:16:36
Aha, Abalkino bendravimas su protingu šunim man irgi labai patiko :) Bet spec. tarnybos paranoja ne visai gal tikra. Reikėjo padaryt valdomą eksperimentą kur nors nioliktos žvaigždės n-tosios planetos mėnulio požeminiame bunkeryje, laikant pirštą ant atominės bombos tame bunkeryje mygtuko. _alien2
Ar čia jau labiau tiktų mad scientist mokytojas, nei spec. tarnybai? :)
Gedas 2006-03-03 12:19:57
Šiaip, kiek skaičiau, kelionė su galvanu per miesto griuvėsius buvo rašoma kaip atskiras kūrinys, paraleliai "Vabalui skruzdėlyne". Po to rašytojai sugalvojo abu siužetus supinti.
Šiaip 2006-03-03 17:57:09
Apsakymėlis, t.y. scenarijus jėginis. Pagal visas geriausias rusiškas tradicijas.
P.s. Kliaksai - mano skaitytam rusiškam variante parašyta - "i v damočki"...
Klia 2006-03-04 13:49:52
aha, bet omeny turėtos vis dėlto turbūt šaškių damos. lietuviškai vis tiek kvailokai skamba;)
Justinas 2006-07-11 12:47:38
Daug, daug kartų geriau už "Gyvenamą salą" ir visas nemokšiškas Lukjanenko pseudofilosofijas apie gėrį ir blogį penktuoju laipsniu. Knyga tvirtai stoja greta "Pikniko" ir niekur nesitraukia.
Skaitytojas 2007-02-21 16:33:23
Greta "Pikniko", bet vis tiek pakopa žemiau...
Skaityta.lt © 2001-2014. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.