Mano pirmoji pažintis su olandų literatūra prasidėjo... hm, gan dviprasmiškai. T.y. iš anotacijos knygos viršelyje susidaryta nuomonė pasirodė esanti mažų mažiausiai pernelyg siaura ir vienpusiška. O ką jūs įsivaizduotumėte perskaitę, kad knygoje "meistriškai plėtojamos rašytojui svarbios temos: groteskiškas žmogaus menkumas ir gyvenimo absurdiškumas"? Aš įsivaizdavau ką nors panašaus į Milano Kunderos, Bohumilo Hrabalo ar Güntherio Grasso romanus. Menką žmogelį, groteskiškai bandantį prasimušti absurdiškame gyvenime. Tačiau, kaip jau minėjau, tai buvo tik išankstinė nuomonė.

O iš tikrųjų... Iš tikrųjų tas menkas žmogelis pasirodė besąs paviršutiniškas diletantas, ne sprendžiantis problemas, bet nuo jų bėgantis. Jam patinka spontaniškai elgtis, negalvoti apie ateitį (problemos sprendžiamos tik tada, kai jos iškyla ir ima kelti realią grėsmę pragyvenimui / išgyvenimui), atsiduoti malonumams, t.y. tiesiog plūduriuoti gyvenime, nesivarginant ieškoti kokios nors prasmės. Ir iš tikrųjų, kam jos ieškoti, jei geriau "miegoti", tiesiog leistis nešamam gyvenimo srovės?

Arnonas Grunbergas yra gavęs daugybę įvairių premijų (viena iš jų - ir už "Fantomo skausmą"), jo kūriniai tapę bestseleriais, verčiami į įvairias kalbas. Anotacijos teigimu, jo kūriniai patraukia ypatingu (tragi)komiškumu. Rašytojo romaną apie rašytoją "Fantomo skausmas" sudaro trys dalys: "Arfas" ("įžanga"), "Robertas G. Melmanas. Tuščia skardinė ir kiti perlai" ("dėstymas") ir "Ar dar bus kuo džiaugtis?" ("atomazga"). Pirmojoje ir paskutinėje dalyse pasakotojas yra Arfas Melmanas; jo pasakojimas kaitaliojasi su laiškais, kuriuos jam parašė jo tėvas, pradėjęs juos rašyti, kai sūnui tebuvo 5 mėnesiai. Viduriniojoje dalyje pateikiami paties Roberto G. Melmano (Arfo tėvo), rašytojo, išgarsėjusio vienintele knyga ir po to nebeparašiusio nieko įdomesnio, apsakymai.

Būtent Robertas G. Melmanas ir yra tas mano minėtas "paviršutiniškas diletantas". Su psichiatre žmona, vadinamą Pasakų princese, jis gyvena tik todėl, kad tingi išsiskirti (visą laiką kaip įmanydamas tempia gumą; įsivaizduoju, kad netikėtai atleista ji priverstų apsamanojusį vyruką gerokai pasišokėti į viršų), o be to, taip daug patogiau. Jį tenkina jų paviršutiniškas bendravimas. Jo pragyvenimo šaltinis - knygų rašymas (honorarai už jų išleidimą sudaro tik menką jo dalį). Išlaidų šaltinis - bandymas pavaizduoti prabangesnį gyvenimą nei yra iš tikrųjų: keletas kredito kortelių įvairių šalių bankuose (Airija, Šveicarija ir kt.), pasivažinėjimai limuzinu iš vieno miesto į kitą su mergina, kurią jo žmona vadina Tuščia skardine ir pan. Veikėjų vardai - simboliški: Robertas G. Melmanas - impozantiškas savimyla pagyrūnas (ką reiškia vien raidė viduryje, kurios niekada nevalia užmiršti); Pasakų princesė - galbūt kažkada rašytojas su ja išgyveno pasaką, bet dabar iš jos liko tik šis pasakiškas pavadinimas; Tuščia skardinė - eilinė moteris, truputį nešvari, truputį smirdinti, kasdieniška, prastai besirengianti, nieko ypatingo gyvenime nepasiekusi, net ištekėti nesugebėjusi (kas ji, palyginus su po tarptautinius kongresus važinėjančia gerbiama psichiatre Pasakų princese?). Apie šiuos tris personažus ir plėtojasi romano veiksmas. A, tiesa, dar yra ir sūnus Arfas (ir kas jam davė tokį kvailą vardą? - tai ne mano nuomonė), kitos Roberto G. Melmano meilužės (pvz., padavėja, verdanti labai skanią kavą) ir dar daugybė kitų.

Roberto G. Melmano ir Tuščios skardinės tarpusavio santykiai man šiek tiek primena knygos "Nejudėk" (aut. Margareta Mazzantini) pagrindinio herojaus chirurgo Timotiejaus santykius su prostitute keistu vardu - Italija. Abu vyrai turi žmonas, tik Robertas su ja nepalaiko beveik jokių ryšių, o Timotiejus yra mylimas vyras, susilaukiantis su ja vaikelio. Tačiau šeimyninio gyvenimo, kad ir koks jis būtų, jiems negana: Robertas susiranda Tuščią skardinę ir keletą kitų (pasakojimo pabaigoje jaučiasi prie jos nemenkai prisirišęs), o Timotiejus išprievartauja mažame miestelyje gyvenančią prostitutę Italiją, o vėliau netikėtai ją įsimyli. Tuščia skardinė, palyginus su Italija, dar yra pakankamai graži, nes ji - normali moteris, gyvenanti normalų gyvenimą, o Italijos būtis ir buitis tiesiog pribloškia savo varganumu. Bet apie tai kitoje recenzijoje.

Taigi ką Arnonas Grunbergas norėjo pavaizduoti šiuose 300 puslapių? Paviršutinišką diletantą, bėgantį nuo gyvenimo? Bejėgį žmogelį, paskendusį jo absurdiškume? O gal tiesiog pilką personą, kuriai svarbiausia, kad niekas jos neužkliudytų? Nenustebčiau, jei kiekvienas šiame keistame personaže atpažintų bent dalelę savęs. Ir susidarytų savo nuomonę apie šį dviprasmišką romaną.

Pasakų Skardinė