Kas gi nežino Šerloko Holmso, garsiojo detektyvo, dedukcijos meistro, ir jo artimo draugo bei biografo daktaro Vatsono? Rašyti Doilio šerlokianos apžvalgą - nedėkingas darbas, nes daugumai skaitytojų kaipmat prieš akis iškyla rusų statytų filmų apie Šerloką Holmsą aktorių Livanovo ir Solomino veidai, o galvoje suskamba seniai girdėta melodija. O ir tie, kurie nematė šių filmų, greičiausia ne vieną kartą skaitė Holmso ir Vatsono nuotykius. Bet gal ši apžvelga bus įdomi ir seniems detektyvo mėgėjams, ir pirmą kartą atverčiantiems Doilio knygų puslapius.

Doilis parašė keturis romanus ("Baskervilių šuo", "Baimės slėnis", "Keturių ženklas", "Raudonoji studija") ir penkiasdešimt šešis apsakymus apie Šerloką Holmsą. Garsiausias iš romanų turbūt "Baskervilių šuo", puikiai derinantis detektyvo, mistikos ir siaubo romano gijas. Kaip puiku ir kartu šiurpu skaityti apie Devonšyro pelkes, senovinį Baskervil-holą, rūką ir baisųjį šunį, žudantį Baskervilių giminės palikuonis. Iki paskutinių puslapių įtemptai tikimės, kad Holmsas ir Vatsonas sustabdys nusikaltėlį bei išgelbės Henrį Baskervilį iš pragariškų spąstų.

"Raudonoji studija", "Baimės slėnis" ir "Keturių ženklas" atskleidžia Doilio potraukį egzotiškoms šalims. Dalis romanų veiksmo vyksta Amerikoje ir Indijoje. Deja, egzotiškosios romanų dalys priartėja prie amerikietiško detektyvo-trilerio ir pigių Indijos aprašymų, kurie nėra tokie įdomūs kaip Šerloko Anglija. Vagių, žmogžudžių ir šnipų Anglija, kurioje aukštas luomas dar nereiškia aukštos moralės ("Tuščias namas"), tačiau kurioje žmonės taip pat žmogiškai klysta ir blogina savo gyvenimą, bandydami slėpti savo klaidas ("Išbalęs kareivis", "Trys studentai"). Šerlokas teigia, kad jis niekada nepasiduoda emocijoms, tačiau jo veiksmai paneigia žodžius. Nevadinsiu jo didžiu moralistu - detektyvų istorijoje yra seklių, daug giliau žvelgusių į žmonių sielas, bet Holmsas pakankamai perprato žmones, kad suvoktų, kada nusikaltėliui tereikia atleisti ("Baimės slėnis", "Keturių ženklas"), o kada vienintelis sprendimas - mirtis nuo jo paties paspęstų pinklių ("Marga juosta"). Holmsas taip pat atidžiai stebi nukentėjusiuosius: kai kurie iš jų nusipelno jo pagarbos ("Šokantis žmogus", "Sasekso vampyras"), kai kurie tik paniekos ("Toro tiltas", "Skandalas Bohemijoje").

Rašant apie Holmsą, negalima pamiršti dviejų daktarų: Šerloko prototipo, Doilio mokytojo daktaro Josepho Bello, kuris, kaip ir Holmsas, stebindavo studentus aštriu loginiu mąstymu, deduktyviniu metodu nustatydamas smulkmenas apie pacientus, bei daktaro Vatsono, kuris ne tik pasitarnauja klausydamas ir aptardamas Šerloko samprotavimus, bet ir kartu su Holmsu lenda į keisčiausias avantiūras. Galbūt tai skamba lėkštai, bet genijams reikia auditorijos, reikia postūmio, kuris įkvepia juos, ir Vatsonas yra vienas iš tinkamiausių šiam vaidmeniui žmonių.

Kaip galima pastebėti iš egzotiškųjų romanų įtarpų, Doilis linko į, jo nuomone, "rimtesnę" literatūrą. Didžiulis Holmso populiarumas slėgė rašytoją, nebenorintį daugiau šerlokianos. Autorius nužudė Šerloką nepaisydamas fanų. Bet tai nenumalšino detektyvo mėgėjų ir Doilis buvo priverstas ne tik parašyti garsiausiąjį romaną apie Holmsą ("Baskervilių šuo"), bet ir prikelti seklį iš numirusiųjų. Šerlokui nelemta ilsėtis po šiai dienai. Kiek tęsinių, interpretacijų, parodijų, siaubo ir fantastikos romanų bei apsakymų rinkinių parašyta ir teberašoma! Vien fantastikos garsenybių, rašiusių apie Šerloką, sąrašas ganėtinai ilgas. Čia ir Azimovas, ir Poulas Andersonas, ir Stevenas Kingas, ir Philipas Jose Farmeris, ir Fredas Saberhagenas, ir A. E. Van Vogtas, ir Gene Wolfas, ir Rogeris Zelazny. O kur dar kiti rašytojai, kur komiksai, filmai, žaidimai.

Galbūt kai kurie detektyvų mėgėjai pavadins Holmsą pernelyg paprastu, idealizuotu ir pasenusiu. Galbūt sunku perkelti deduktyvinį metodą į gatvės gaujų, narkotikų ir korumpuotos policijos šiokiadienius. Nepaisant to, man Šerlokas Holmsas ir jo nuotykiai lieka patys įdomiausi.

"The game is afoot!"