"Posūkyje - neišlėk" - puikus skandalo pavyzdys. Pirmuoju smuiku groja kraujomaiša (taip, lietuvių literatūroje to dar NEBUVO!), altai - kraujomaiša ne bet kokia - su pedofiliniu atspalviu (taip, lietuvių literatūroje to DAR NEBUVO!), na, ir violončelė - vargšę moterį persekioja Elektros kompleksas. (taip, lietuvių literatūroje TO DAR NEBUVO!) Viršelis taip pat traukia akį - moteris su blizgančia suknele, matyti tik sukelta krūtinė bei erotiškai (ekstaziškai?) pražiota burna. Galiausiai - agresyvus romano "piaras". Be minėtų skandalingų temų pristatymo dar ir faktas, kad autorė sirgo vėžiu. Mišinys sprogstamasis. Detonacija - pirma vieta perkamiausių "Tyto Albos" knygų sąraše. Ar dar ko nors reikia, ponios ir ponai?!

Gerai, būsiu sąžiningas - A. Urbonaitė ne pirmoji į pirmą vietą lipo skandalu. Tą patį darė U. Radzevičiūtė atseit mizantropišku romanu "Strekaza", ne kaip šventoji buvo pristatoma ir U. Barauskaitė. Taigi, sudie anekdotiniai barniai per balkonus - tegyvuoja skandalingoji moterų literatūra!

Vis dėlto, skandalas temose ir gyvenime - tai viena. Knygos turinys - visai kas kita. Išoriškai skandalingi U. Radzevičiūtės ar M. Hoelbecq kūriniai iš tiesų pasirodė turintys ir ne skandalingą turinį. Juos perskaitęs galėjai nesutikti su autoriais, galėjai ginčytis ar bartis, bet jie privertė susimąstyti, jie kažką davė. Deja, to negalėčiau pasakyti apie "Posūkyje - neišlėk".

Pripažįstu - knygos tekstas - kokybiškas, bet tai - jokia sensacija, A. Urbonaitė - žinoma ir vertinama žurnalistė. Tačiau kur baigiasi kokybiškas tekstas, o kur prasideda kūrinys - atsakyti jau sunkiau. Pirmiausia matyt dėl to, kad "romaną" sudaro labai nelygiavertės novelės: dar sovietmečio laikų buitinio realizmo motinystės vaizdelis "Paguodos telefonas", žurnalistinė - romantinė "Tik Estijoje, visada - tik Estijoje", fantastinė "Fokusininkai" ir skandalingoji - "Posūkyje - neišlėk". Pirmos trys novelės - jokio skandalo. Ne tik skandalo - netgi ugnelės. "Paguodos telefono" tekstu žvilgsnis tiesiog praslysta be jokio užkibimo, nebent atsidusimo "vargšė moteriškė". "Estijoje, visada - tik Estijoje" - irgi ne stebuklas, nors bent jau man labiausiai įsiminė (ypač frazė "Vaitojau kaip elnė, kuri tuoj bus sužeista į pačią širdį"). "Fokusininkus" neabejotinai geriau būtų parašęs T. S. Kondrotas. Kitaip tariant - pirmosios trys novelėse yra labai paprastos, gal net beveidės. Jose nėra nieko ypatingo, jokios kibirkštėlės, kurią turi, pvz., M. Kunderos "Juokingos meilės" - irgi prasidedančios iš labai paprastų dalykų.

Knygos "vinis", be abejo, pati "Posūkyje - neišlėk". Štai čia ir gauname pilną dozę skandalo. Tačiau skandalas taip tvarkingai suregztas, kad norom nenorom regi profesionalaus skandalo demiurgo ranką. Fatališka meilė tėvui, dėl jos - nemeilė visiems kitiems, vėžys, staiga išlaisvinantis ir leidžiantis išsikrauti "chroniškai nepavykstančiai savęs išreikšti moteriai". Novelėje prigruzilinta konkrečiai, nesistebėčiau, jeigu šie klausimai autorei buvo užduoti iš tikrųjų: žmonės - smalsūs, o distancijos orientyrų, kur baigiasi veikėja ir kur prasideda autorė - nerasta. Nors, bent jau man, buvo visiškai dzin, miegojo autorė su tėvu ar ne (taip, labai gražiai parašyta scena, pritariu G. Beresnevičiui) - mat vėlgi, dvelkia visai tai "Okna" ar "Zapretnaja zona" atvirumo režisūra. Dvelkia, ir nieko negaliu padaryti. Galbūt dėl to, kad šiuo metu tapo per daug populiaru save afišuoti ir viešai išsirenginėti. Tokiu atveju norėtųsi ironijos, norėtųsi kažkokio pakilimo virš reiškinio, bet čia gauni tik didelę isterijos dozę, kuri nesujaudina, nepajudina, tik priverčia pagūžčioti ir pasirengti paklausti autorės so what ? Ne, akivaizdu - nesitikima ir neieškoma nei empatijos, nei užuojautos, nei supratimo - tiesiog viena žurnalistė parašė vieną knygą apie vieną bjaurią ir nelaimingą-savaip-laimingą bobą. Ką su ja veikti - vėlgi galima rezervuoti kaip klausimą autorei, nes, kaip sakoma: kaip šauksi - taip atsilieps.

Gintaras Beresnevičius recenzuodamas šią knygą "Šiaurės Atėnuose" straipsnį pavadino "Būtinoji gintis kaip agresijos forma", pastebėdamas, kad "lietuvių moterys įsirašo". Iš tiesų, kai pagalvoji, kiek gi tų lietuvių moterų tarp žinomesnių autorių yra - net nejauku. Gal ir gerai, kad jos įsirašo? Kita vertus, man kažkaip labai įsiminė viena mintis, kuri taip ir nenuskambėjo šią ir kitą "moterišką literatūrą" aptarinėjusioje laidoje "Kultūros kodas" - kad kai tekstas pakyla virš "moteriškos literatūros" jis tampa tiesiog literatūra. Be gradacijų pagal lytį. Todėl U. Radzevičiūtės aš jau nebepriskirčiau "moteriškai literatūrai", o štai A. Urbonaitę - būtent pastarajai, kai norisi "vyriškai" pasakyti veikėjai: "ok, pašūkaliojai, paisterikavai, o dabar eik plauti indų / rūpintis vaikais, etc". Žinau, tai - baisus įžeidimas. Netgi skandalingas pareiškimas.

P.S. A. Urbonaitė žada, kad kitas jos romanas bus apie tėvą, su kuriuo mylėjosi "Posūkyje - neišlėk" herojė. Turėsime "Lolitą" atvirkščiai?

Paskandalijo ir gana