Apie knygą: Charles Louis Thourout Pichel – ŽEMAITIJA
Leidykla: Samogitia Media (2007)
ISBN: 1794004
Puslapių skaičius: 233

Aš sužavėtas. Karalienė sužavėta.*

Teprireikė vos šešiolikos metų, kad Lietuvoje būtų antrą sykį perleistas „...nepaprastas istoriografijos laimėjimas...“, kaip dar žilais 1991-aisias savo pagiriamajame žodyje tvirtino apie šį (laimėjimą) profesorė Vyda Kęsgailaitė-Ragulskienė.

Tai knyga, kurią (cituoju vieno žemaičių forumo dalyvių pokalbį): „...skaitydamas pajunti pasididžiavimą, kad esi žemaitis.“

Tai „Nuslėpta ir nutylėta galingos tautos istorija“ – kaip ją iškilmingai pristatė Lietuvos radijas (ir televizija).

Autorius skelbiasi ilgus metus rinkęs medžiagą „...užmirštuose archyvuose, sutrūnijusiuose metraščiuose, retuose laiškuose, nuslėptuose dokumentuose, šeimų istorijose ir knygose, nukištose nuošaliausiuose Europos ir Amerikos vietose.“

Šių paieškų rezultatas – veikalas, kur „Atskleista nutrūkusi grandis Europos istorijoje“, o pasaulis iš jo sužinos „...tiesą apie vieną įžymiausių visų laikų meno lobių“ (bjauriai atskleisiu paslaptį – tai auksinis žemaičių valdovų kardas).

Pichel, panašu, surado ir karinės mongolų galybės paslaptį: „Mongolai visose savo kovose plačiai vartojo siaubą – jį keldavo ir jų negraži išvaizda ir nuo jų sklindanti smarvė.“

Kaipgi su šiuo mongolų siaubu susidorojo senovės žemaičiai, anot autoriaus, sustabdę ir sunaikinę Aukso ordą?.. Gana paprastai – patrankomis:

„Mūšis įvyko atvirose Lydos apylinkių lygumose. Mongolai čia buvo pergudrauti – jie atsidūrė artilerijos užtveriamojoje ugnyje – apstulbintos jų pajėgos buvo kirste iškirstos, o raiti žemaičiai galutinai juos sunaikino.”

Kodėl apie šį mūšį jums (tikriausiai), neteko girdėti? Kodėl jo diena nepaskelbta valstybine švente? Nes bjaurybės „Kronikininkai patrankų gausuma klaidingai vadina maurojančiais bizonais“.

Bet ką ten laukiniai mongolai, jei žemaičių artileristai sėkmingai triuškino kalavijuočius dar Saulės mūšyje!

Kaip aiškėja skaitant Pichel tyrinėjimus, šarvuotus vokiečių riterius ten ištaškė apšaudydami iš tuščiavidurių, žemėn įkastų rąstų – „Per atvirąjį galą – žiotis į vamzdžio vidų būdavo dedami gausiai tiekiami akmenys, kurie uždegtų durpinių kerpių miltelių sprogimu būdavo svaidomi į priešo kariuomenę.“

O pristigę pabūklų, žemaičiai, spjovę į visokias ten tarptautines konvencijas, be didesnių skrupulų panaudodavo ir cheminį bei dujinį ginklą:

„...apie 1245 – 1250 m., kaip byloja žemaičių padavimas, kai 100 000 mongolų armija naktį buvo įsirengusi stovyklą ties Lietuvos sienomis, žemaičiai panaudojo chemikalus ar nuodingas dujas ir sunaikino visus tos armijos karius bei gyvulius. Veikimas buvo toks baisus, kad žemaičiai prisižadėję daugiau niekada jų nebevartoti.“

Nesunku nuspėti, jog šių, Matejkos teptuko vertų mūšių metu, žemaičiai įgydavo gausybę turtų, o vienas iš tokių legendinių trofėjų – auksinis kardas, net tapo žemaičių Saulės dinastijos simboliu (ir išliko juo iki 1894-ųjų, kol dingo paslaptingomis aplinkybėmis).

Deja, vėliau atėjo nuosmukis – garbę ir galias iš žemaičių įvairiomis klastomis paveržė lietuvių kunigaikščiai, o pirmuoju tokiu klastūnu buvo karalius Mindaugas, kurio „..intrigos suskaldė žemaičius į tarpusavyje besivaržančias ir pavydo graužiamas gentis.“

Vytautas buvo ne geresnis – pasirodo, tiek jam, tiek kryžiuočiams „...nedavė ramybės didžiuliai Žemaitijoje paslėpti lobiai – karo grobis, paimtas iš Aukso ordos. 200 metu kryžiuočiai grobė ir kankino daug įžymių Žemaitijos kilmingu asmenų veltui ieškodami šių lobių slėptuvių.“

O pirmiausia, žinoma (nedavė ramybės) – auksinis kardas.

Naivuoliai! Iš kurgi jiems žinoti, kad šie turtai, žemaičių vyr. žynio pranašavimu, nebus prieinami tūkstantį metų ir „Laikas parodys, ar tai įvyks, nes artėjame prie 2243 metų.“

Nepaisant visų skriaudų ir klastų karinė žemaičių galybė, it begęstančio laužo žarijos – retkarčiais dar blykstelėdavo.

Žemaičiai, pasirodo, laimėjo ir Kircholmo (Salaspilio) mūšį, žemaičių raiteliai išgelbėjo Napoleoną prie Maskvos.

Žemaičiai sumušė bermontininkus…

Žemaičiai nužudė Smetoną…

Oi, būsiu išsitaręs, na bet kad jau, istorija ten tokia:

1932-ųjų liepą žemaičių vyriausieji surengė susitikimą su savo slaptuoju kunigaikščiu „Amerikos fermoje Konektikute“. Pasitarimo metu nuspręsta „...pasiūlyti Lietuvos vyriausybei pusę Žemaitijos turtų, jei Žemaitijai bus suteikta autonomija.“ Bet A. Smetona tik pasišaipė iš tokio pasiūlymo, tad įsiutę žemaičiai pažadėjo jam atkeršyti.

Ir ką gi – tepraėjo vos 12 metų ir iš sovietų okupuotos Lietuvos į Ameriką pasprukęs Smetona žuvo labai paslaptingomis aplinkybėmis Čikagoje. Panašiai mįslingai pasimirė ir kiti jo „kabineto nariai“.

Vidinę knygos logiką gal kiek sudrumsčia tik 20 skyrius, kuriame, anot Pichel, „Aikštėn iškeltos Rusijos caro Nikolajaus II ir jo šeimos paskutinės intymiosios valandos, parodoma vienintelė žinoma žudynių aukų nuotrauka.“

Nors žadėta nuotrauka knygoje taip ir nepateikta – reiktų numanyti, jog prie Rusijos imperijos žlugimo svariai prisidėjo...Žinoma, ne kokie nors ten aukštaičiai, o patys tikriausi žemaičiai, kuriais, pasirodo labai pasitikėjo tiek Leninas, tiek Trockis.

Tiesa, žemaičiai turėjo ir sąjungininkų – okultinį judėjimą, vadovaujamą „ponios Blavatskos“, buvusios „...pasaulio okulistų vado A. A. B., kuris save vadino pasaulio valdovu ir gyveno Artimuosiuose Rytuose, pavaduotoja.“

Tokia tad istorija. Šimtmečiais skriaustiems karingiesiems žemaičiams beliko laukti ne taip daug – vos porą šimtmečių, nes „Jų pagoniškoji pranašystė skelbia, jog antrasis Žemaitijos didingumo laikotarpis prasidėsiąs 2243 metais. Dauguma žemaičių tvirtai tuo įsitikinę.“

Ką gi, pamatysim (tiksliau – mūs vaikučiai pamatys). Na, o pats Pichel be didesnių užuolankų knygos pabaigoje sumišusio skaitytojo klausia:

„Ko vertas istorijos mokytojas, profesorius, politinis istorikas, karo specialistas, žurnalistas ar rašytojas, jei jis nėra skaitęs „Žemaitijos“.

*
– Esu sužavėtas, – monotoniškai giedojo Korovjovas, – esame sužavėti... Karalienė sužavėta...
– Karalienė sužavėta... – už nugaros sniaukrojo Azazelas.
– Esu sužavėtas, – spygavo katinas.

(M. Bulgakovas, Meistras ir Margarita).