Būsimasis žymus seklys, o kol kas - tik kuklus teismo tarnautojo padėjėjas Erastas Petrovičius Fandorinas beveik savo iniciatyva imasi narplioti keistą savižudybę. Jaunas studentas Aleksandro sode pareikalavo pirmos pasitaikiusios dailios merginos prisipažinti meilėje, o šiai nesutikus - nusišovė visų akivaizdoje. Sankt Peterburgas sukrėstas tokio jaunatviško cinizmo ir nepagarbos, tačiau policija šiam ekscesui neskiria per daug dėmesio. Vos pradėjęs tyrimą, Fandorinas susiduria su aibe keistenybių, paslaptingų asmenybių, žavių damų ir net keletą kartų jo gyvybė kybo ant pačio ploniausio plauko…

Patikėkite, ne veltui ant knygos nugarėlės yra parašyta: "Skiriama XIX amžiui, kai literatūra buvo didi, tikėjimas progresu - begalinis, o nusikaltimai daromi ir atskleidžiami grakščiai ir skoningai". Romano estetika, stilistika - žavinga. Šiek tiek daugiau pasidomėjus Akunino kūryba išaiškėjo, kad šiuos romanus jis rašo tokia pat kalba ir stiliumi kaip rašė XIX a. rusų literatūros klasikai - Tolstojus, Dostojevskis. Gerai išmanantys rusų literatūrą tiesiog gali susekti, kuriose vietose kurie klasikai atsispindi. Tačiau tai neliečia siužeto - jis visiškai originalus, o ne žinomų istorijų "peržaidimas" (nors kai kas randa aliuzijų į mažai žinomus Šerloko Holmso nuotykių epizodus ar pan.) Na, ir aišku postmodernizmas - XX amžiaus problemos per a'la XIX amžiaus prizmę… O kokie veikėjai! Charakteriai! Dėmesys detalei! Ironija! Ketvertas valandų kelyje "Vilnius - Klaipėda" su šiuo romanu pralekia kaip viena.

Turiu vos vieną priekaištą. Pripažindamas fantastišką romano stilių ir grožį, negaliu nepaburbėti apie "Azazelio" detektyvinį siužetą. Nors jis nėra svarbiausias, bet visgi "pritemptumo" daugoka, netgi turint omenyje jo ironiškumą, šaržuotumą ir postmodernizmą. Negaliu sakyti, kad tai - šaukštas deguto medaus statinėje, bet… O gal čia tik man taip pasirodė?

Beje, Erasto Fandorino nuotykiai tęsiasi dar 9 romanuose (kiekvienas - vis kitam detektyvo stiliui: šnipų, aukštuomenės, dekadentiškas, maniakiškas ir kt...), tačiau B. Akuninui ir to nepasirodė per daug. Kitoje retrodetektyvo serijoje jis keliauja į Rusijos imperijos provinciją, kur jau seklė mėgėja Pelagėja (daug kuo primenanti garsiąją Mrs. Marple) padeda atiduoti į teisingumo rankas žudikus (3 romanai). Be to, pasirodė ir pirmasis romanas apie, kiek galiu spėti iš pavadinimo, Erasto Fandorino sūnų Nikolajų…

Beje, "Azazelį" galite paskaityti ir Internete.

Stilius. Ironija. Detektyvas.