Trumpas lyrinis įvadas nieko apie Metallica nežinantiems (o tokių iš viso būna?). JAV Kalifornijos valstijos, jei norit dar tiksliau - San Francisko - grupė, kurią subūrė trenktas danas ir dar labiau trenktas bei įsiutęs amerikonas, sukūrusi visiškai naują Heavy Metal stilių - Trash Metal, sumušusi visus metalinių grupių įrašų pardavimo rekordus, pirmoji Metal grupė, pasiekusi pirmąją top'ų vietą, žiauriai mylima ir žiauriai nekenčiama visame pasaulyje.

Apie ką aš? Ai, apie knygą. Puikus įvadas ir pirmasis skyrius, kuriame bandoma prisikasti iki Heavy Metal stiliaus šaknų, pateikiant net kažką panašaus į pervirškintą sociologinę analizę. Nesusilaikysiu nepacitavęs kelių sakinių: "Heavy Metal gimė tą dieną, kai muzikantas gitarą savo rankose ėmė naudoti kaip mirtį nešantį ginklą" ir mano mylimoji citata: "Tūkstančius šviesmečių nuo mūsų nutolęs Tasai, kuris sukūrė pradinį Visatos sprogimą, atsisuko pažiūrėti, kas čia taip triukšmauja. O, tai buvo Heavy Metal, kuris susidūrė su devintuoju dešimtmečiu". Visi skyriai pradedami citatomis - tai dainos stulpelis, tai sakinys iš kokios nors kultinės ar beveik kultinės knygos, tai interviu ištrauka. Parinkta puikiai ir labai atitinka skyriaus turinį. Pavyzdžiui, vieno pirmųjų skyrių pradžioje citata tokia: " Kadais buvau aš jaunas naivus daiktas, dabar aš - užaugęs niekdarys. Štai kai mirsiu, greičiausiai grįšiu aš Šermano tanku atgal ". Ir toliau pasakojama apie Metallica pradžią, kai medžiai dar buvo maži, o grupėje dar grojo Musteinas. Ir jie visi buvo labai alkani ir aršūs.

Knygoje aprašyti įvykiai nuo 1963 m. Kalėdų, t.y. trenktojo dano Larso Ulricho gimimo dienos, iki 1992-93 metų, kai po stulbinančio pasisekimo sulaukusio albumo "Metallica" (arba tiesiog "Juodojo" albumo, jei kas to dar nežinote) ir baisingai ilgų gastrolių, trukusių ilgiau nei dvejus (!) metus, grupė kiek pristabdė arkliukus ir truputėlį pasitraukė į šešėlį. Knyga parašyta tikrai gyvai, prikaišiojant visokių žargonybių ir juodojo humoro, kuris, beje, tikras, nesugalvotas. Apie tai, kaip kartą Larsas Ozio Ozborno paklausė, ar šis kada nors plaunąs galvą ir ką dėl šio klausimo Ozis Larsui padarė; kaip Džeisonui, kuris po Klifo žūties užėmė jo vietą, likę Metallica nariai dovanų atnešė unitazą, išrovę jį tiesiog viešbutyje, apie tai, ką Metallica galvoja apie fanus ir ką fanai galvoja apie Metallica. Knyga apie kilimą aukštyn, apie talentingus žmones, atradusius save, savo pašaukimą ir šeimą. Neatsitiktinai rašau šeimą , nes ši grupė ir yra šeima. Arba, kaip rašoma knygoje, Beorscipe. Aludraugė arba alušeimė. Keista šeima, kuri siunčia toliau visus įprastinius stereotipus apie šou biznio žvaigždes, šeima, kurioje šeimynykščiai pykstasi, kartais net riejasi, bet atėjus laikui (jų laikui, o ne tam, kurį numato kontrakto sąlygos) į pasaulį paleidžia dar vieną muzikos šedevrą, kurį rimti muzikos kritikai lygina su Vagnerio kūriniais. Šeima, kurianti tokią muziką, kuri daugybei žmonių tampa atrama, paguoda (išbandyta kuklios apžvalgininko personos gyvenime), išsigelbėjimu, o atskirais atvejais - netgi alfa ir omega (nebandykite kartoti to savo namuose!).

Labiausiai tai knyga apie žmones. Žmones, kuriuos be proto myli ir be proto keikia ir dabar, po Napster'io bylos ir poros bliuzinių albumų dešimtajame dešimtmetyje. Žmones, kuriančius iki šiol, nebijančius būti savimi, ir, jei reikia, gultis į kliniką gydytis nuo alkoholizmo. Todėl, kad jie negali nekurti, negali pabėgti nuo savo profesionalumo ir mūzos, varančios juos pirmyn. Ir tik pirmyn - "We will never stop, we will never quit, cause we are Metallica".

Inžinieriumi gali tu ir nebūti, bet apie Metallica žinoti privalai