Et, ką ir besakyti – klasika yra klasika. Vienas iš tų etapinių kūrinių, padariusių didžiulę įtaką žanrui, iš naujo permąstęs jo kanonus, net prasiveržęs pro „geležinę uždangą“. Ir nesvarbu, kad superkompiuteris EAL-9000 yra milžiniško dydžio (rašyta 1968 m.), nesvarbu, kad 2001 metais vis dar egzistuoja SSSR, pagaliau, nesvarbu, kad 2001 jau prabėgo, o žmonija vis dar nepajėgi pasiųsti ekspedicijos į Saturną, Marsas, net ir tas numatytas tik 2020. Visa tai – smulkmenos, už kurių slepiasi knygos esmė – vienodai aktuali ir 1968, ir 2007 metais. Tai klausimai kas mes, iš kur mes ir kas mūsų laukia. Tai - hipotezė ir prognozė. Juk negali būti, kad tokioje milžiniškoje visatoje mes – vieninteliai.

Dabar jau turbūt ne vienas iš mūsų matė Stenlio Kubriko (Stanley Kubrick) to paties pavadinimo filmą – su erdvėlaiviu, šokančiu pagal J. Štrauso valsus, raudona EAL-9000 akimi ir jo šiurpulį varančiu ramiu ramutėliu balsu. Ši nepaprasta kelionė būtent ir prasidėjo nuo dviejų genijų bendro darbo: režisieriaus ir rašytojo. Ir vienas, ir kitas jau nebuvo naujokai: A. Klarkas – pripažintas mokslinės fantastikos rašytojas, turintis savo krepšelyje virš dešimt romanų, S. Kubrikas – su kiekvienu filmu garsėjantis režisierius, nors jo superžvaigždės valanda atėjo kartu su „Odisėja“. Tiesa, du genijai retai kada išsitenka viename krėsle – todėl ir tarp kūrėjų būta nesutarimų. Knyga ir filmas buvo kuriami beveik lygiagrečiai ir abu jie turėjo būti kolektyvinio darbo rezultatas, bet filmas pasirodė truputį anksčiau už knygą. Negana to, kūrėjai netgi šiek tiek pasipešė, kuriam turėtų priklausyti daugiau autorystės. A. Klarkas buvo nepatenkintas, kad dabar jo romanas tapo lyg ir „novelizacija“, tad gerokai vėliau, 1999 m. A. Klarkas išleido ir visiškai savą „2001 metų kosminės odisėjos“ versiją („Prarasti 2001 pasauliai“), kurioje kai kurios svarbiausios scenos smarkiai skyrėsi nuo klasikinio varianto.

Odisėja – tai kelionė. Kelionė namo, kelionė į pradžią. Ir viskas prasideda pradžių pradžioje – žmonijos užgimime. Įrankis ir ginklas – taip žmogui įteikta palaima ir prakeiksmas. Ir štai jau mūsų laikų žmonės Mėnulyje suranda kažkokį keistą monolitą – tyrimai rodo, kad jo amžius – trys milijonai metų. Negana to, vos surastas, Monolitas pasiunčia signalą į Saturno palydovą Japetą. Atrodo, jis buvo taip užprogramuotas. Bet kas ten? Kam signalas skirtas? Tą turės išsiaiškinti 2001 metais vykstanti ekspedicija: penki žmonės ir vienas superkompiuteris. Ką jie ras?

Ne, siužetas čia nėra kažkoks ypatingas, kūrinys daug labiau žavi savo detalėmis ir atskirais epizodais. Pavyzdžiui, EAL-9000 „šizofrenija“ tapo klasikiniu epizodu. Tačiau jo atjungimo (taip ir norisi sakyti – nužudymo) scena iki šiol skaitant varo šiurpulį. Vaizdingumo požiūriu „2001 metų kosminę odisėją“ galima lyginti su S. Lemo „Soliariu“, tik jeigu „Soliaryje“ viskas buvo išgalvota, tai A. Klarkas vaizduoja mūsų „kiemą“ – Saulės sistemą. „Kai Boumenas maksimaliai padidindavo „Ieškotojo“ teleskopų galią, jam atrodydavo, kad jis kaba virš didžiulio, kiek paplokščio rutulio, o po juo viesulu skrieja debesys, susiplakę į juostas dėl smarkaus to gigantiško pasaulio sukimosi. Kartais šios juostos sumišdavo į verpetus, mazgus ir žemynų dydžių spalvotų garų mases; kartais tarp jų atsirasdavo ir vėl išnykdavo kelių tūkstančių kilometrų ilgio tiltai. Po šiais debesimis slypėjo daugiau materijos, negu visose likusiose Saulės sistemos planetose“ – štai tokia vaizdinė – fizikinė – astronominė vizija apie Jupiterį. Kas dar? Ekspedicijos kasdienybė – tokia visiškai klasikinė mokslinei fantastikai: „ Ten, kur baigėsi radiatorių sparnai, už devyniasdešimties metrų nuo įgulos patalpų, juodavo ekranuotas reaktoriaus pragaras ir fokusavimo elektrodai, pro kuriuos veržėsi įkaitusi žvaigždinė medžiaga – plazma “. Tenka pastebėti, kad dėl tokio variklio A. Klarkas buvo per didelis optimistas – tam reikia suvaldyti termobranduolinę reakciją, o kol kas žmonija ja moka tik pasinaudoti nevaldomu būdu, t.y. termobranduoline bomba. Na, o trečioji knygos dalis, pasakojanti apie tai, kaip Žemės pasiuntinys virsta Kito proto pasiuntiniu, tai viena didžiulė nesibaigianti vizija. Cituoti čia reiktų jau ištisus skyrius, tad nesiimsiu.

Beje, po „2001 metų kosminės odisėjos“ dar buvo „2010: antroji odisėja“ tačiau savo pirmtakės šlovės ir įtaigumo tęsinys (taip pat ir jo ekranizacija) nepasiekė – šįsyk siužetas buvo labiau žemiškas, akivaizdžiai paskirtas Šaltojo karo peripetijoms.

Kaip ir senajame „Zenito“ serijos leidime, taip ir šiame „Odisėją“ lydi apsakymai: „Laiko strėlė“, „Gelbėjimo laivas“, „Absoliuti melodija‘ bei humoristinis „Ak, tie čiabuviai“. Man bene didžiausią įspūdį yra palikęs „Gelbėjimo laivas“ ir jo posakis „tai giminė, kuri pažinojo radiją tik du šimtus metų!“ – vienas iš retų kūrinių, kur A. Klarkas žmogui suteikia beveik primatą kito proto atžvilgiu. Na, o kiti – ir įdomūs, ir smagūs klasikinio mokslinio fantastinio apsakymo pavyzdžiai.

Nepaprasta kelionė