Tik čia neapsieisi be chemijos, o chemijos Šunys nežino.

Tik neapsieisi be žudynių, o žudynių nebėra.

Netgi blusų nieks neliečia, nors blusos nežmoniškai kamuoja Šunis. Netgi skruzdėlių… nors skruzdėlės ketina atimti iš žvėrių jų gimtąjį pasaulį."

Atrodo, atominio karo grėsmė šiais laikais didesnė, nei tada, kai dvi priešiškos supervalstybės, suprasdamos, kad vienos agresyvumas sukels žiaurų atsaką, laikė "pažabotas" savo bombas. Tačiau mes nebegyvename nuolat to laukdami ir bijodami. Po Antrojo pasaulinio karo situacija buvo kita. Ką tik išgyvenę neturintį lygių naikinimo penkmetį, žmonės baimę jautė labai aiškiai. Nuolatinę. Ta atmosfera darė nemažą įtaką ir K.D.Saimeko romanui, nors kai kurios jo dalys parašytos dar prieš Hirosimą ir Nagasakį. Autorius būtent karą vadina priežastimi, kodėl sugriuvo jo iliuzijos apie žmonijos gebėjimą sugyventi taikiai. "Miestas" buvo sukurtas ne kaip protestas (kokia nauda iš protestų?), tai buvo fantastinio pasaulio, galinčio pasipriešinti realiam pasauliui, ieškojimas." , sako autorius vienoje pratarmėje. Ir praėjus ne vieneriems metams po "Miesto" pasirodymo, skaitytojai vis dar laikė "Miestą" geriausiu ar beveik geriausiu K.D.Saimeko kūriniu, nors, jo paties nuomone, buvo parašyta ir vertesnių. Tai liudija, kad žmonės jaučia giluminį jo aktualumą, nors su technika neketina skirtis. "Mes sudievinome mašinas; kažkuria prasme pardavėme joms savo sielas" , teigia rašytojas. Šiame romane matome, kaip žmogus palaipsniui užleidžia vietą tauresnėms būtybėms, naujai civilizacijai. Šunims.

Viskas prasidėjo nuo to, kad atgyveno miestai. Šunų komentatoriai, po daugelio amžių nagrinėsiantys sakmes, iš kurių susideda ciklas, tikri, kad tokio dalyko kaip miestas išvis būti negali. "Joks padaras su didžiai išvystyta nervų sistema, be kurios nesukursi kultūros, negalėtų išgyventi tokioje kamšatyje. <…> toksai bandymas baigtųsi masinėmis neurozėmis, kurios greitu laiku pražudytų pastačiusią miestą civilizaciją" . ( 8 p.) Rašytojas labai aiškiai išsako savo požiūrį į miestą kaipo tokį: jo manymu, tai anachronizmas, kurio laikas atsikratyti. Tipiškas šiuolaikinis miestas - tai tviskantis centras, apsuptas besiplečiančių getų rajonų. Miestų reikšmė, anot jo, nyksta greitėjant transporto ir komunikacijos priemonėms, nykstant užpuolimo grėsmei (kita vertus, priešui būtent į miestą taikytis lengviausia, o jo gatvėse dažnai pavojingiau, nei laukų platybėse ar miškuose), atsirandant galimybei verslo reikalus tvarkyti neišeinant iš namų. Žemės ūkis apmiršta, žmonėms sukūrus hidroponines maisto gamybos sistemas. Žemė bedieviškai atpinga. Visi keliasi į vienkiemius kartu su savo šeimomis ir šeimos robotais. Ir stato sodybas, kurios taps tikraisiais namais visoms ateinančioms giminės kartoms.

Idilė, Saimeko kuriama nekreipiant dėmesio į galimus prieštaravimus. Tai vienas iš labiausiai man kliuvusių bruožų šiame romane: kone visi žmonės labai panašūs, jų tikslai ir pomėgiai atitinka vidurkį, o išimtys yra bemaž anormalios ir galų gale vis tiek nuslopsta. Ar tikrai 99,9 procentai žmonių išsikeltų iš miestų į kaimus… ne, ne kaimus, į neliestas teritorijas, nors ir turėtų jose visus patogumus? Argi visi tikrai tokie vienodi?.. Galų gale paaiškėja, kad gavę laisvę nuo kamšaties, žmonės kartu įgyja ir nelaisvę: jie vis mažiau naudojasi tomis išgirtomis transporto priemonėmis, vis rečiau išeina iš namų (kaip susiranda por a s - gamtos mįslė), dauguma jų suserga agorafobija, atviros svetimos vietos baime. Džeromas A.Vebsteris dėl to nesugeba išgelbėti savo draugo, patekusio į bėdą, ir visi jo palikuonys nešiojasi šią gėdos žymę. Pasakojimas ir toliau sukasi apie Vebsterių giminę. Praėjus šimtams metų Šunys visus išlikusius žmones ims vadinti vebsteriais.

Bet iki to laiko dar daug kas nutiks. Nuošaliose vietose apsigyvens mutantai - labai protingi, bet visiškai neturintys atsakomybės, visuomeniškumo jausmo. Skruzdėlėms bus pasiūlytas ratas. Vienas iš Vebsterių ims mokyti šunis kalbėti, padedamas roboto Dženkinso, įdomiausio romano personažo. Jupiteryje bus atrasta gyvybės forma, kurios pavidalą priėmęs žmogus pajus tokią gyvenimo pilnatvę, kad nepajėgs jai atsispirti. Palikti robotai kurs mašininę civilizaciją, o Šunys kurs savąją, paremtą principu "Nežudyk", ir mokys laukinius žvėris kalbėti, mąstyti ir būti draugiškiems. Žmonės nyks, skris į Jupiterį, grims į miegą, nebereikalingi sau patiems, reikalingi, bet pavojingi Šunims. Kadangi žmogaus prigimtis verčia jį nieko panašaus nemačiusį, neturintį poreikio medžioti, vis tiek kurti žudymo įrankius. K.D.Saimeko nuomone, toks žmonijos kelias yra ydingas ir išrautinas su šaknimis. Jis nei žmogui, nei kitam nors kiek protingam gyvūnai nepripažįsta teisės žudyti. Net jei tas kitas padaras grasina užgrobti tavo teritorijas, tavo tėvynę. Atsitraukimo kelias čia vaizduojamas kaip teisingas, nors tikrojo pergalės džiaugsmo nebus.

Romanas dedikuotas "Viesului, kuris buvo vardu Natanielis". Tai - škotų terjeras, gyvenęs rašytojo šeimoje 15 metų. Meile šunims, tikėjimu jų gerumu "Miestas" tiesiog alsuoja. O žmogus? Ar iš viso buvo tokia esybė, nenuosekli, nervinga, pasimetusi, nevertinanti pastovumo ir neįsivaizduojanti, ką pajutę šunys staiga ima kaukti naktimis?…

Penktasis įsakymas