Kad egzistuoja kiti pasauliai, mums tvirtina daugybėje vaikiškų knygų. Jei jos nevaikiškos, paprastai vadinamos fantastinėmis, bet šį kartą ne apie tai kalba. Nes Narnijos kronikos, mano nuomone, yra šiapus ribos, stebuklinių ir fantastinių pasakų teritorijoje. Ir dar jose galima aptikti tokį retą dalyką, kaip aliuzijas į krikščionybę ir tam pritaikytą simbolių kalbą. Tiesa, nežinodami to iš anksto, nebūtinai susiesit obuolius, kurių negalima valgyti, su Pažinimo vaisiais, ar prisikėlimą iš numirusiųjų - su rezurekcija. Visai tikslią nuorodą rastumėt trečioje knygoje. Ir nieko iš to gero: kai liūtas į klausimą, kas jis, atsako "Esu kas esu", nežinai, ar juoktis, ar pečiais gūžtelt. Toks sutapatinimas su bibliniu Dievu, nors ir iki tol nuolat buvo pabrėžiamos tam tikros veikėjo savybės (didingumas, meilė, teisingumas, rūstumas, pasiaukojimas etc.), gana įžūliai atrodo. Tačiau tai tik detalės, ir, nors visas pasakojimas knibžda ryškesnių ir menkesnių nuorodų į moralinį krikščionybės lygmenį, knygų agitacinėmis nedrįsčiau vadinti. Narnija ir aplinkinės šalys - tiesiog dar vienas placdarmas tradicinei gėrio ir blogio kovai. Gėris laimi, o blogio lieka maždaug tiek, kad galima rašyti tęsinį.

I knyga. Senajame gerajame Londone susipažįsta berniukas ir mergaitė. Žaisdami jie patenka į keistojo dėdės kambarį, ir tas bjaurus tipas apgaule priverčia vaikus užsimauti stebuklingus žiedus. Pats, matote, nedrįsta… Polė ir Digoris atsiduria keistoje vietoje - erdvėje tarp pasaulių. Iš čia, žinoma, galima patekti ne tik atgal į Žemę. Kas gi atsispirtų pagundai pakeliauti tarp pasaulių? Ir štai vienoje planetoje vaikai netyčia pažadina Blogį…

Tačiau pagrindinis įvykis šioje įvadinėje knygoje - Narnijos atsiradimas. Tiesa, taip ir lieka neaišku, kodėl liūtas Aslanas sumanė pašaukti gyvenimui vienoje planetoje saulę ir žvaigždes, vandenį, augalus ir gyvūnus būtent tada, kai į ją pateko Polė, Digoris, jų netikęs dėdė, vežikas su arkliu ir dar piktoji burtininkė. Tačiau floros ir faunos išaugimas iš žemės - tiesiogine prasme - sugalvotas įdomiai, manau, tai gražiai atrodytų animaciniame filme. Tačiau pasaulis, vieniems atrodantis nuostabiai ir didingai, kitiems - tik proga pasipelnyti ar užgrobti valdžią. Ar žinojote, kad svarbiausia magų savybė… "šiurpus praktiškumas"? Man tai buvo naujiena. Aišku, ne taip lengva nugalėti stebuklingą šalį, kurios kalbantys gyvūnai išvis nepažįsta blogio. Tačiau niekas nėra amžina…

II knyga. Užmiesčio dvare, kur kadaise gyveno žmogus, pats pabuvojęs Narnijoje, ne taip jau sunku aptikti daiktą, kuris perkels jus į šią nuostabią šalį. Bet ji jau nebe tokia nuostabi. Du broliai ir dvi seserys iš Žemės savo kailiu patiria, jog valdžia čia dabar - blogio rankose. Viešpatauja amžina žiema ir, aišku, Burtininkė, turinti stebuklingą lazdelę ir visą gaują tarnų - vilkolakių, raganų, piktųjų dvasių, nuožmių nykštukų. Žinoma, dauguma šalies gyventojų, žvėrelių ir paukščių, laukia Aslano sugrįžimo ir nekenčia Burtininkės. Jie padeda ir vaikams. Beje, bebrienę su siuvimo mašina dar galiu įsivaizduoti, bet bebrus, mintančius kumpiais ir žuvimi - atleiskit… Pagrindinė šios knygos intriga - vieno iš vaikų išdavystė, irgi labai vaisinga tema moralui.

III knyga. "Žirgas ir jo berniukas" išsiskiria nuotykiais, štampų gausa ir korektūros klaidomis (man labiausiai patiko "Geriau pamišk" vietoj "Geriau pamiršk"). Tiesą sakant, štampas čia vienas - "pamestas ir vėl atrastas vaikas", juo ir paremta fabula. Tą atmetus, lieka bent formaliai Rytais dvelkianti istorija: du kalbantys žirgai ir du paaugliai keliauja į Narniją iš savo rūsčių papročių suvaržytos šalies. Šioje knygoje ryškus draugystės ir atpildo už kaltes motyvas.

Knygas galima skaityti ir mažiems vaikams, ir seneliams (bent jau mano senelė neblogai įvertino:), jose pakankamai nuotykių, tačiau kraujas pernelyg netyška, o blogis nėra romantizuojamas. Tačiau kažkas neleidžia įsijausti į knygose vaizduojamą pasaulį: jis tarsi per mažai gilus, per mažai savarankiškas, tarsi holograma, - atrodo, tūrinė, o nepačiupinėsi. Galbūt šis efektas atsiranda dėl Narnijos kronikų tikslingumo, o gal simboliams ir aliuzijoms skiriama daugiau dėmesio, nei originalios aplinkos sukūrimui.

Nuotykiai su moralu