Ar jums taip būna, kad pasijaučiate toks protingas ir visa galintis - galva pilna minčių - gražių, įdomių, negirdėtų, netgi patrauklių literatūriškai. O štai bandote sudėlioti viską popieriuje ir gaunasi marazmas. Nes niekas neaišku - nei kas nuo ko prasideda, nei kuo pasibaigia, nei kur vis dėlto yra viso to grožio esmė, o galiausiai ir tikslas. Būtent taip jaučiausi nuo pirmo iki paskutinio knygos puslapio. Galybė gražių palaidų minčių, o ryšio tarp jų - nėra.

Nustebino, tiesą sakant, liaupsės autoriui. Koks jis kultinis, koks nepakartojamas, koks verčiamas į daugelį pasaulio kalbų (24 kalbas 30-yje šalių). Tiesa, romanas "Gyvenimas po Dievo" išleistas 1993 m.; kitas, toks pat nepakartojams, lietuvių kalba išleistas romanas "X karta" - 1991 m. Senokai. Ir jau vien tai kelia kažin kokias abejones - kodėl leidžiami senesni kūriniai - galbūt dėl to, kad būtent tuo metu jis buvo garbinamas?

Pirmas įspūdis, pavarčius knygą - "Mažasis Princas". Gal dėl to, kad kiekvienas knygos skyrius iliustruotas paprastais, teksto esmę nusakančiais piešinukais. Kažko panašaus, spėju, autorius ir siekė. Tiesa, "Mažasis Princas" duoda daugiau - tiek ir skaitymo malonumo, tiek ir suvokimo prasme. Gi šios knygos herojus blaškosi po pasaulį, ieškodamas nežinia ko, prisimindamas įvairias nuotrupas iš savo gyvenimo, kalbėdamas nežinia su kuo.

Romane daugybė minčių, kurias kažkada pagalvoji, iš kažkur atsimeni ar žinai, kad esi skaitęs anksčiau:

Man į galvą atėjo vieninteliai dalykai, kuriuos daro žmonės ir kurių nedaro jokie gyvūnai - tai rūkymas, kultūrizmas ir rašymas (15 p.).

Ar nieko nejautimas - tai neišvengiamas netikėjimo niekuo galutinis produktas? O tada išsigandau - pamaniau, kad galbūt net ir nėra nieko, kuo būtų galima tikėti. Pamaniau, kad tai būtų be galo šlykštu - likti gyvam dešimtmečius ir niekuo netikėti, nieko nejausti (151 p.).

Klausydamasis visų tų žmonių, patyriau netekties jausmą. Taip išeina, kad Jėzus yra lyg seksas, - o aš pasijutau lyg esąs iš kito pasaulio, kuriame nėra sekso, atvykęs į Žemę, kur visi tik ir kalba, koks geras dalykas yra seksas, rodo man pornografinius vaizdus ir apskritai gyvena tik dėl sekso, o man taip ir nelemta patirti, kas tai yra (157 p.).

Pirmuose puslapiuose rašymo stilius užkabina - vis lauki, kur čia ta knygos paslaptis, kur prasidės veiksmo užuomazga, o pagaliau ir atomazga. Bet kai perskaitai pusę knygos, o užuomazga vis dar nerasta, tai atrodo beprasmiška tikėtis ir atomazgos.

Siužetą nupasakoti būtų be galo sunku, nes siužeto, kaip ir ryšio tarp gražių minčių, nėra: herojus mintyse bendrauja su savo vaiku, dalydamasis įžvalgomis apie žmonių atsiradimą, laiką, gyvūnus. Vėliau - apie žmones, su kuriais teko bendrauti, gyventi, susitikti. Galiausiai apie dievą, tikėjimą. Labiausiai užkliuvo herojaus beasmeniškumas - iš tikrųjų tokio žmogaus vietoje galime būti kiekvienas iš mūsų - atsidūręs akistatoje su netektimi, išsiskyrimu, visom gyvenimo pagundom, baime, laukimu, laiko tėkmės baime, mirties baime. Su mirtimi susijusi ir viena įdomiausių teksto vietų - 109 - 119 psl. "Mirusieji kalba" - užkabina ne tiek tai, kas pasakojama, kiek idėja tai papasakoti. Deja, pasigirti, kad po knygos liko kažkas daugiau, negaliu. Kaip ir atsakyti į klausimą - koks jis, tas "gyvenimas po dievo".

Ir jeigu vėl kažkam kiltų klausimas - "tai vis dėlto - knyga patiko ar nepatiko", šįkart atsakyčiau labai aiškiai - ne.

Mažojo princo podukra