Daiva Vaitkevičiūtė „MARIUS PIETARIS IR BURTŲ KNYGA“
Autorius: Mirmeka Alba
Data: 2005-03-01
Apie knygą: Daiva Vaitkevičiūtė – MARIUS PIETARIS IR BURTŲ KNYGA Leidykla: Rosma (2004)
Puslapių skaičius: 288
Kita vertus, kiek galiu spręsti, "Marius Pietaris..." į "Harį Poterį…" panašus tuo, kad a) yra berniukas, turintis užslėptų galių ir b) yra magiška vieta, kuri "už Ribos". Viskas kitkas gali būti palyginta su dar krūva stebuklinių knygų, ir nei sekimo, nei plagiato, nei parodijos siužetui nepripaišysi. Jei būsime griežti, galėsim tvirtinti, kad greičiau jau knyga primena miksą iš įvairių šaltinių, aišku, su nuosavu uždaru.
Tikiuosi, man bus atleista už tokią ilgą įžangą: vis dėlto, lietuviška fantastinė knyga vaikams - ne toks dažnas atvejis mūsų padangėje, ir apie ją prisiklausai anksčiau, nei pamatai savo akimis. Tiesą sakant, stengiausi nesusidaryti išankstinės nuomonės, tačiau turbūt nepavyko, nes perskaičius ir paklausta "ir kaip?" atsakiau "naaa, geriau nei tikėjaus". Paskui, aišku, sekė keletas "bet", bet apie juos vėliau.
Problema. Apysakoje keliama smarkiai neoriginali problema: mitologinėje, stebuklinėje erdvėje krenta magijos lygis, į ją skverbiasi realistinis pasaulis. Visiems iš anksto aišku, kad MP galų gale stos į pasakiškų būtybių pusę ir kovos už jų teises išlikti. Džiugu, kad viskas nėra supersupaprastinta: dalis "anos Žemaitijos" gyventojų visai patenkinti, kad ėmė ir dingo jų Respublikos valdovas Vykintas Antrasis. Magistras, naujasis krašto šeimininkas, leidžia nemokėti mokesčių, o nukritus magijos lygiui, ir sodiečiams ramiau: laumės vaikų nebevagia. Blogiausia, kad vis neateina pavasaris, ir ar tik ne tos žiežulos raganos dėl to kaltos?!
Herojus. Nerami gresiančio karo atmosfera - puiki proga pasirodyti kokiam nors herojui. Tačiau turiu nuliūdinti skeptikus: bent šioje dalyje jaunasis Pietaris neapsimetinės supermenu ir priešų į visas puses netaškys. Kūrinio herojus, tiesą sakant, yra visai kitas asmuo - Gyvačius. Vienintelis išlikęs savo giminės atstovas keliauja per šalį, bandydamas daryti tvarką tiek ant žemės, tiek po ja. Gyvačius yra saikingai lyriškas bei vyriškas pusiau žvynuotas personažas, besinešiojantis širdyje nuoskaudą dėl įtaraus žmonių požiūrio į jį, nors mizantropija vis dėlto nesergantis, ištikimas valdovo karys, puikus burtininkas, o dar narsus, raumeningas ir padorus (nepasiduoda vaidilučių, laumių ir išlepusių bajoraičių kerams bei pašaipoms); et, ką ten kalbėt, apskritai tai didžiai teigiamas veikėjas. Tokiam tik siužeto vadžias į rankas - ir pirmyn. MP, tiesą sakant, veikia mažumoje skyrių ir ačiū dievui. Pats bernelis dar nieko, bet jau jo mamytė tikra papjūtis: jos nuolatinis kudakavimas ir atkaklus netaisyklingos šauksmininko formos "Mariukai" eksploatavimas gali sukelti akių tiką. Tikėsimės, kitose serijose apie ją bus tik prisiminimai.
Magiškoji fauna. Autorė savo interviu spaudai teigė, jog jos knyga "tai pažintis su lietuvių mitologija, raganomis ir kaukais". Kurgi ne. Bent man pavadinti šį kūrinį pažintimi su lietuvių mitologija, ar net jos stilizacija neapsiverčia liežuvis. Čia viskas sumesta į krūvą. Greta laumių, undinių, milžinų, kaukų šmėkščioja piršto dydžio nykštukai raudonomis kepuraitėmis, minimi netgi goblinai. Tiesą sakant, ir raganos panašios labiau į T.Pratčeto Disko pasaulyje gyvenančias, negu į lietuvių liaudies tautosakoj ar padavimuose aprašytas. Ir kodėl jos skraido ne piestose, kaip visos padorios lietuviškos raganos, o… "daiktuose panašiuose į kubilus", arba statinėse? Kai kuriems padarams paliktos tradicinės ypatybės, net konkretūs apibūdinimai, (tarsi) išskaityti iš N.Vėliaus knygų - žiburiniui, aitvarui. Kitiems suteiktos visiškai netikėtos savybės. Tarkim, D.Vaitkevičiūtės kaukai yra baisūs ginčininkai ir peštukai, kažkodėl visai nejaučiantys skausmo, - labai patogu mušantis. Dar viena mėgstama kaukų (spėjant pagal epizodų dažnumą, autorės laikoma didžiai šmaikščia) pramoga - rodyti pliką užpakalį ir gadinti orą. Apskritai, personažai nėra drovūs ir "š" mėtosi - tik duok. Žodžiu, paimtas tam tikras pagrindas ir toliau jau su juo elgtasi nenuosekliai, arba su fantazija - kaip kam patinka. Nieko smerktino, bet keista, kad tai laikoma "pažintimi" su lietuvių mitologija.
Disbalansas. Skaitant neapleidžia netikrumas: knyga teoriškai orientuota į vaikų, paauglių auditoriją, bet vietomis turbūt moteriškų romanų autorės patirtis "pramuša". Aišku, knygų vaikams veikėjai neturi būti belyčiai asketai, bet laumių krūtų akcentavimas atrodo kažkaip juokingai. Naa, bet gal čia tokia koncepcija - supažindinti su tikruoju gyvenimu per pasaką? Tada kodėl gi nepaaiškinus, kad malūno ašies taukais "galima panaikinti nepageidaujamą nėštumą"; taip taip, būtent tokį terminą pavartojo raganos varnas.
Be to, kūrinys su kaupu prigrūstas pasiskolintų personažų ar bent jų vardų. Gaila, kad tai ne aliuzijos, o būtent skoliniai. Kai kurie jų išplėtoti, pateikti smagiai ir ironiškai, pvz., Girdvainio šmėkla, gyvenanti Baltaragio malūne. Kai kurie tik paminėti - laumė, vardu Severiutė; magistras de la Krūa... O kodėl ne Van Go Gas? Logikos būtų tiek pat. O kur dar raganaitė Margarita, galų gale, pats Pietaris. Toks jojimas ant garsių vardų nelabai garbingai atrodo. Aišku, galima būtų sakyti, kad tai - vyresnei auditorijai skirtas sluoksnis, kuris gali būti suprantamas kaip mažumą parodinis. Tačiau ta parodija (?) labai nenuosekli ir dauguma skolinių nesukuria jokios naujos prasmės. Antra, vyresni skaitytojai gali imti kvestionuoti kitus, bendrinių žodžių skolinius. Pvz., parkomis čia įvardinti... pasiutiškai greiti slibinai. O grumais - Magistro magai. Negi jau savų žodžių pritrūko?
Beveik be "bet". Knyga lengvai skaitoma (išskyrus pirmąjį skyrių), gana šmaikšti ir išradingų detalių joje pakanka. Perspektyvos gilumos nėra, bet jos čia nelabai ir trūksta: tai fantastinis nuotykių romanas, ir kaip toks tikrai tiks jaunesniam mokykliniam amžiui, o ir vidutiniam. Suaugėliams irgi neturėtų labai pagadinti kraujo. Na, nebent jūs priklausot frakcijai, kuri neigia kaukų atsiradimo iš kuilio pautų teoriją. Arba skeptiškai žiūrite į laumes, lakuojančias nagus, ir vaidilutes, besidominčias madų katalogais. Anachronizmai ar humoras? Kita vertus, kaukų laikraščio korespondento interviu, imtas iš garsaus plėšiko Čiužikėlio - vienas geresnių knygos epizodų:
" - Gal jus nupaveiksluoti prieš apiplėšimą? - pasiteiravo korespondentas.
- Ne. Geriau po apiplėšimo.
- Kodėl?
- Ogi todėl, kad visokių turtų prisiplėšus mums lengviau šypsotis.
- A, aišku! Taip ir parašysime: prisiplėšus... lengviau šypsotis. " (242 p.)
Kalba. Kalbą būtų galima ramiai pavadinti turtinga: čia ir archaizmai, ir a la archaizmai, ir tarmybės bei būdingi šnekamajai kalbai barbarizmai. Ir svetimkūniais barkšantys tarptautiniai žodžiai. Visiškas purizmas kalbos atžvilgiu jokiu būdu nėra privalomas.Tačiau vis dėlto keistai skamba tokie junginiai kaip "pergamento rulonėlis" ar "stipriai dekoltuota" laumės suknelė, "puikiai maskuojanti stambias rankas ir kojas". Kai kur piktnaudžiaujama mūsų laikams būdingu kalbos stiliumi: " Oi, koks kietas burtininkas, oi! - šyptelėjo pirmoji vaizduoklyje pasirodžiusi laumė. - Tik nereikia mūsų gąsdinti, gerai? " (215 p.) Dar betrūktų, kad ji būtų pasakiusi "Okei, bičas?".
Kliurkos. Kaipgi be jų. Pirmieji puslapiai nuteikia skeptiškai: abrakas supainiotas su abrakine; ant peties mataruojantis varnas; kaukas, pats už kibirą ne didesnis, suka ant iešmo visą jautį . Vėliau reikalai taisosi, bet galima rasti ir šarvuotą nertinį (o tai tikrai ne paprasčiausi grandijų marškiniai?), ir kiurksančią seną lovą, ir išgužančią pro duris raganą, ir vidurnaktį (200-210 p.), kurio metu viskas kuo puikiausiai matosi. Kitoms knygoms palinkėsime griežtesnės redaktūros.
Rekomendacijos. Vartoti galima. Karts nuo karto už ko nors užkliūvi, bet prie kliūčių fantastikos mėgėjai juk pratę...
Lietuviška.
Apzvalga tikrai auksciausios klases
o bangiukas numete vidury knygos.
h
Čia net ne sexsualinė knyga
h
Čia net ne sexsualinė knyga
Čia net ne sexsualinė knyga
Broliui irgi patiko, dabar antros dalies laukia.
Siužeto nepasakosiu, patys paskaitysite. Tik man gerbiamos Mirmekos Albos apžvalga per skysta. Ta prasme, jog per 288 psl. rado pora netinkamai pavartotų žodžių ir tampo juos, kaip katė pūslę. Dar ir neva pažintine reikšme šita knyga visiškai bevertė. Kurgi ne! Bet tuoj pati sau paprieštarauja, teigdama, “kai kuriems padarams paliktos tradicinės ypatybės, net konkretūs apibūdinimai, (tarsi) išskaityti iš N. Vėliaus knygų” .
Na taip, kaip žinia, N. Vėlius savo knygose skelbė ne savo kūrybą, o senosios lietuvių mitologijos tyrinėtojų straipsnius ir veikalus. Kokiais dar šaltiniais galima remtis siekiant kūriniui suteikti mitologiško įtaigumo? Gal galėtų gerbiama M.A. nurodyti? Panašu, kad ji pamiršo, o gal net nesidomi žodine liaudies kūryba, mitologinėmis sakmėmis, pasakomis, kurias surinko Jonas Basanavičius. Jo knygose ne tokių dalykų galima aptikti ir paskaitę vargu ar stebėsitės, kad aitvarai ne vien pieną ar pinigus nešioja, bet ir mėšlą. O apie tai kaip laumes erzina, joms pagadindami orą pirtelėse – yra surinktos net 45 mitologinės sakmės. Du kartus per 288 pslp. kaukai pirsteli, kartą parodo užpakalį aitvarui (toks lietuviškas burtas) ir kartą aitvaras mėšlo priverčia kiemą – štai ir visas epizodų dažnumas, ką ypač akcentuoja apžvalgininkė.
Manau, kad D.V. sąmoningai siekė užgauti “estetų” klausą, panašiai, kaip Vyt. Landsbergis savo pjesėje pagal Basanavičiaus nešvankias pasakas “Daktaras ir Mangaryta”, tačiau viską gerokai subtiliau pateikė. Bet, kaip matome, norimą rezultatą pasiekė – kažkas nustebo ar net pasipiktino. D.V. herojai nebijo elgtis natūraliai, kaip ir pritinka ne itin aukštos kultūros ar moralės individams. Tokio būdo piliečių, kaip D.V. išgeriantys, pasimušantys, orą pagadinantys kaukai pilnos šiuolaikinės Lietuvos kaimų karčemos.O kai kurių apysakos herojų susižavėjimas plėšiku Čiužikėliu - puiki aliuzija į šių dienų spaudos kriminalinį kultą.
Tiesa, jei skaityti j. Basanavičių, tai būtinai paskutinius leidimus, nes sovietiniai leidimai buvo smarkiai išcenzūruoti, kalba nušlifuota ir pritaikyta “aukštos moralės tarybinio žmogaus jautriai klausai”. Kad geriau suprastumėtė apie ką eina kalba, apie ką gali laisvai pasiskaityti kiekviens pyplys nueinantis iki bibliotekos, mestelsiu J. Basanavičiaus užrašytą pasakojimą “Apie medžioklininką ir laumes”, apie tyčiopirdį:To pirty laumės mazgojosi. Jis, jas čon išgirdęs besimazgojant, joms ant patyčių subinę įkišo per langą ir dikčiai paperdė…”
Todėl man patiko, kaip autorė linksmai ir neįkyriai pačiupinėja, pakilnoja tuos “basanaviškus” ir “vėliškus” klodus. Patrauklia (dažniausiai - dialogo) forma atskleidžia aitvarų atsiradimo, gaudymo, veisimo ir atsikratymo būdus, lobių paieškų ir iškasimo “sistemą”, kaukų atsiradimo teoriją (stakta, pabarškinimai), primena skaitytojui apie Žiburinį, Maro Boba, Džiugą, Sergėtoja (deivės akmuo), arčaną ir rangę šarange (lietuviški gėrimai kadaise egzistavę…), šunlielės raugą, (žiurkių vedžiotojų “darbo priemonė”) gegužraibės šaknis (liaudies medicina, jaunystės eleksyras), juodžiai ir perkūnėliai (murgių ir johds kovos, dvasių kautynės) ir t.t. Taip kad lietuviško mitologinio-tautosakinio kolorito apysakoje pakankamai, nors taip ir neatrodo gerbiamai Mirmekai Albai. Galbūt todėl, kad M.P. autorė labiau susitelkė ties siužetu, intriga ir nuotykiais, o ne ties įkyriais aiškinimais, besaikiu plepėjimu apie tai, ko kai kurie skaitytojai visiškai neišmano. Jei būtų ėmusi tokio “šviečiamojo” darbo, tvirta apysakos konstrukcija būtų iširusi.
Knyga parašyta gyvu, vaizdingu stiliumi - jaučiasi autorės įdirbis, literatūrinis meistriškumas. O svarbiausia – netrūksta humoro, kas vaikų literatūrai yra nemenkas privalumas. Bet tiems, kas mėgsta Prano Mašioto pamokančias pasakėles, “Marius Pietaris”, vargu ar patiks. Apskritai, šių dviejų knygų lyginti negalima. Skirtingi laikmečiai. Mašioto laikais nebuvo TV, nepirsčiojo žydrajame ekrane Byvis ir Tešlagalvis ar “Radio šou” lėlės, o parašymas, kad pro peršlapusi rūbą prasišvietė visi kūno gražumai, tuomet būtų sukėlę šoką GLAVLITO cenzoriams ir davatkų pasipiktinimą.( beje apie krūtis apysakoje nėra nė žodžio, čia turbūt susapnavo…). Gerbiamai Mirmekai Albai vertėtų atsiversti “Panelės” žurnalo skyrelį “Sex failai”, kad susipažintų su tikruoju, o ne su jos įsivaizduojamu dabartinių paauglių gyvenimu. Pasidomėti, apie ką “Sex failuose” klausinėja trylikametės mergaitės, va, pvz.: mokykloje einame į bernų tualetą su jo draugais bei mano draugėmis ir poromis “išsidirbinėjame” kabinose. Pavyzdžiui, jis visaip liečia nuogą krūtinę, aš laikau jo “daiktą”. Man labai patinka. Ar tai blogai? Graibutė. 13 m.” 2005 m. sausis. 86 psl.) Juokas neima? Tad gal laikas suvokti, kad M.P. skaitytojai jau kitokie, nei Prano Mašioto laikais ir anksčiau paminėtas sakinys nesukels jiems nei juoko, nei nuostabos, nei šoko, o praslys pro akis, kaip nereikšminga detalė.
Sakyčiau, M.P. apžvalga nei šiokia, nei tokia. Mano nuomone, pritrūko įžvalgumo ir ne taip sudėlioti akcentai. Sąmoningai ar ne – nesiimu spręsti. Tegul vertina skaitytojai.
antra, aš nesu 'panelės' gerbėja ir nematau, kodėl turėčiau žavėtis jos stiliaus tekstais, ko, beje, šioje knygoje _nebuvo_. jei jaunimas ar pons vetustis jais žavisi, tai tegu rašo komentarus kaip jiems atrodo (ką ir padarėte - labai džiugu), o ne aiškina, kaip kas turi suprasti tekstą.
dėl n. vėliaus, irgi keisti priekaištai, gal tiesiog norėjosi prie ko nors prikibti?:). man užkliuvo labai konkrečių apibūdinimų naudojimas, bemaž pažodžiui nurašytas, pvz., apie žiburinį. net iki tokio žodžio kaip 'kriauklai'.
pabandysiu paaiškint paprastais žodžiais: "neva pažintine reikšme šita knyga visiškai bevertė."
matote, autorė vertino _visą knygą_ kaip pažindinančią su liet. mitologija. aš sakau, kad kai dalis mitologijos panaudojama daugmaž autentiškai, o kita - iš piršto laužiama, visas kūrinys, kuriame nėra jokių atskyrimų liaudies 'išmislo' nuo autoriaus 'išmislo', nėra vertintinas kaip 'pažintinis'. elementaru.
o dėl prasto stiliaus perliukų - tai jau čia kiekvieno skonio ir kalbos jausmo reikalas. jei jums nekliudo - tik geriau jums. bet nemanau, kad geriau autoriams...
Mergaites??? :D As, kaip vyr. lyties atstovas, galiu prisipazinti, kad pats savo paauglystes laikais (94-98) i "Panele" siuntinejau klausimus "man patinka trint papus i siena. Ar tai - normalu?" ir tokias nesamones spausdindavo. Tad is tokiu dalyku susidarinet nuomone apie siuolaikiniu paagliu gyvenima - tas pats, kas recenzuoti "Ziedu Valdova" is siuolaikiniu kompiuteriniu zaidimu...
O pati knyga - puse velnio. Bet nei su lietuviu mitologija, nei su HP turi nelabai ka bendro. karo atveju palaikyciau Mirmeko Alba.
Negalima, negalima taip su žmonėmis elgtis, kai jie darbo vietoje!!!
Jeigu buvai iskart nusistates pries bet kokias kitu rasomas apzvalgas tai kodel gi pats pirmas knygos neapzvelgei? Tas tavo komentaras dar pridejus kelias eilutes butu kaip apzvalga.
Ir dar:
kita karta komentara rasyk trumpesni ir aiskesni, nes pavargau skaityt. Nebent nori, kad tavo komentaras butu kaip apzvalga...
Vestustis nusiskiedė ta prasme, kad bando spėlioti apie autorės “estetines” provokacijas, būk tai vykdė “mašiotiškos” skaitytojo sąmonės dekonstravimą – tą seniai padarė kiti autoriai. O ką pati autorė sako savo intervuose, tai nėra pakankamas atspirties taškas kritikai, netgi nelaikytinas kritinio straipsnio pagrindu ( įdomu, kokia būtų apžvalga, jei nebūtų to intervo?) Tai panašu į ginčą su autorę, o ne recenziją apie jos knygą. Jei D.V rašydama knyga naudojasi autentiškais šaltiniais, stengėsi išlaikyti jau suformuotus įvaizdžius, perkurinėja sakmes, pagal tradicinę ir savo vaizduotę dėlioja mitologijos mozaiką, kas čia blogo? Toks kūrybinis procesas. Mirmekai atrodo, kad jis turėtų kitaip rutuliotis. Tai irgi normalu, jei imsime svarstyti: pažintinė – nepažintinė, praplečia lietuviškos mitologijos suvokimo laukus, padeda geriau pažinti liaudies palikimą (netgi literatūrinį – čia apie Baltaragį) ar susiaurina tas pažiūras jį iki kiemo dydžio plotelio, į kuri aitvaras drebia “š”.
Todėl teisus tiek Vestutis, tiek Mirmeka, nes jų ginčas - tai ginčas dėl požiūrių skirtumo, kuris neišvengiamai atsiranda dviem žmonėms perskaičius vieną ir tą pačią knygą. Tokie dėsniai. Atrodytų, reikia padaryti išvada, kad fantastinė literatūra negali skaitytojams teikti pažintinės reikšmės ir galas ginčams.
"Žodžiu, paimtas tam tikras pagrindas ir toliau jau su juo elgtasi nenuosekliai, arba su fantazija - kaip kam patinka. Nieko smerktino, bet keista, kad tai laikoma "pažintimi" su lietuvių mitologija."
aš nenoriu, kad vietoj romanų būtų rašomi traktatai ir niekur apie tai neužsimenu. aš pasakiau pastabą tik dėl neteisingo, mano nuomone, romano apibūdinimo. ir, tiesą sakant, nebūtina dabar visiems tampytis su mano nuomone kaip katėms su pūsle.
o be interviu apžvalga būtų tiek kitokia, kad nebūtų nuomonės į autorės nuomonę apie jos knygą. galit užsispalvot tą pastraipą markeriu ir pažiūrėt, kaip atrodo:]
O ir pati leidinio poligrafinė kokybė be priekaištų: kieti viršeliai, geras popierius, patraukliai išdėstyti skyriai su svarbiausių įvykių, intrigų antraštėmis. Maketas profesonaliai padarytas, nesugrūstas, vizualiai erdvus.
Nesamonė. Argi Girdvainis, Baltaragis, Udruvės ežeras – tai ne aliuzija į K. Borutos “Baltaragio malūną”? Logika tokia: autorė perdirba literatūrinę mitologiją, vaizduoja, kaip sekasi Borutos personažams po to, kai jie gyvenimą baigią realioje knygoje. Juk ir pats K. Borutos kūrinys – folkloro stilizacija, joje pila tautosakos elementų. Todėl Baltaragio epizodą priskirčiau naujam žingsniui – literatūrinės tradicijos perdirbimui, kaip panašiai kažkurio fantasto buvo pasielgta su J.Biliūno apsakymu “Kliudžiau”.
1. kokteilis “Margarita”; 2. Diuma herojė karalienė Margarita; 3. Bulgakovo “Meistras ir Margarita”; 4. Vyt. Landsbergio “ Meistras ir Mangaryta” 5 “Čili pica” patiekalas “Margarita” 6. finansų analitikė Margarita Starkevičiūtė. 6. Rašytoja Margarita Lūžytė. 7. Salotos “Margarita” 8. Kaktusas “Margarita”. 9. Margarita Navarietė, Prančiškaus I-ojo sesuo.
IMHO, vertėtų atkreipti dėmesį , kad magiškasis pasaulis egzistuoja šiomis dienomis, lygiagrečiai mūsiškiam, o ne gūdžiais Jano Dlugošo laikais, todėl priekaištai kam nors priskirti šnekamosios kalbos savybes, neatitinkančių senovės epochos, IMHO, yra klaidingi. Todėl kartais apysakoje šiuolaikiškai suskambanti kalba, kaip tik ir pabrėžia šitą laikmečio aplinkybę. Juk magiškojo pasaulio gyventojai dažnai lankosi mūsiškiame pasaulyje (užsiima kontrabanda, lobių paieškomis ar šiaip į pirtelę nukeliauja ar parfumerijos įsigyti), todėl nieko stebėtino, kad toks sąlytis daro įtaką kalbai ir kartais personažai sušneka ne Liudviko Rėzos laikų tarme.
Beje, del "kliurku", yra viena pobaise, tai skyriuje, kur Gyvacius varo pas Baltaragi, ir tipo, ziuri kad vejo nera, kad ne vienas lapelis nejuda. Nors per visa knyga teigiama, kad nera pavasario, tipo, niekas nezydi ir nesiskleidzia:)
Hmz... o kokiu prietaisu ta giluma matuosit? Sunus MP shiaip ne taip iveike ish antro karto, teks dabar atimt ir pachiam paskaityt, kad galechiau ta "giluma" kad ir su "Laumes menesiu", ar Justino "Gugiu" (kurio pirmoji dalis dar berods 1999-ais publikuota) palygint.
Ir ką gi, rašantys, "permaldami" folkloristiką ir t.t. kažkuo pranašesni už pirmuosius?;)
"Tačiau nurodykite man, diletantui, kokį kitą lietuvišką kūrinį, kur yra toks gilus mitologinis ir fentezi “užtaisas”, kaip “Pietaryje”?"
Jei romano masto (jūs rašėte "kūrinį), tai seklus jau nurodė bent du, o jei smulkesnius, ypač tarp apsakymų, tai jų apstu, tereikia tik GLF-us paskaitinėt. Nesakau, kad jie itin geresni, bet tikrai neprastesni.
Na, galiu pabandyti paaiškinti dėl kitko. "Turiu omenyje šitą vietą: “Tada kodėl gi nepaiškinus vaikams, kad malūno ašies taukais “galima panaikinti nepageidaujamą nėštumą” Ir nutylima, kad raganaitei tokia varno šneka sukelia siaubą: “Veršiukais ar avinėliais džiaugiasi, o vaikelius nužudo? Kokie siaubingi tie žmogėnai!”. Kodėl šita vieta turėtų kliūti?" _Man_, konkrečiai man ir tik mano kuklia nuomone, 'nepageidaujamo nėštumo nutraukimas' yra na visai, visai svetimkūniškas terminas vaizduojamame pasaulyje, tegu jisai ir nėra 'grynai fentezi'. Negi jums nesigirdi tos žurnalinės intonacijos? Jei varnas sakytų "malūno ašies taukais moterys atsikrato dar negimusių kūdikių" ar pan. - bala nematė, būtų grubu, bet bent jau tikroviška.
Raganaitė Margarita kelia labai konkrečias asociacijas, ir nėr čia ko maivytis;]
O lyginti su Erlicku... Aš juk ir sakau, kad skirtingi dalykai yra naujų personažų kūrimas (Erlicko Kurmelis - tai JO Kurmelis, kitas, interpretuotas, o ne kaip stovi paimtas iš Žemaitės) ir _naudojimasis_. Girdvainis interpretuotas, atnaujintas, parodijuotas. Severiutė - nei į tvorą, nei į mietą. Nežinau, kaip dar aiškiau paaiškinti.
Žodis "gužėti", jei jau nepavyko pažiūrėti į žodyną, vartojamas apibūdinti KELIŲ žmonių greitą išėjimą. Kelių, o ne vienos raganos, kad ir kuo ji ten būtų apsirengusi. Dėl mataravimo... Na net nežinau, jei jūs varną ant peties galite įsivaizduoti kabantį ir siūbuojantį (matyt, netyčia parašėte pirmąją reikšmę nepilnai. ji yra JUDĖTI, MASKATUOTI.), tai pavydžiu vaizduotės:]
Dėl vidurnakčio. Knygos po ranka neturiu, nes skaičiau pasiskolintą iš bibliotekos: kad ir kaip kas ją girtų, kaina smarkiai užkelta, IMHO. Prie progos būtinai pasiskaitysiu tą dalį dar kartą. Jei suklydau, tikrai ne todėl, kad tyčia kuo blogiau pavaizduočiau kūrinį. Šiaip jau susidarė įspūdis, kad jei ištrauką pateiktume atskirai, nieks nesuprastų, jog tai vyksta naktį. Pavadinčiau tai vaizdiniu broku. Netgi nevėlią naktį regimumas ne toks geras, kad apie tai bemaž nebūtų užsiminta. Ir ne tame esmė, kad vienoj ar kitoj vietoj paminima tamsa. Tačiau bendrame pasakojime horizontas privalo susiaurėti. Tu negali matyti iki kaimo gatvelės galo taip pat, kaip dieną. O to ribojimo nėra. Aišku, galbūt Gyvačius mato geriau, nei mes, paprasti mirtingieji, bet apie tai neužsiminta.
Dėl nykštukų. Šiaip keista, kai kelintą sykį užkliūvama už tos pačios varčios. Kitą kartą lėčiau rašysiu, gal bus suprantamiau:). Tegu būna gi tie nykštukai, ir goblinai, ir nors ir kiborgai. Ši pastaba buvo pasakyta dėl teiginio, kad kūrinys pažintinis lietuvių mitologijos atžvilgiu. Elementaru. Ar jūs už tai, kad goblinai - tradiciškai lietuviški padarai?
Šiaip parašius apžvalgą maniau, kad pabaigoje išsakyta reziumė leidžia suprasti, kad nevertinu knygos neigiamai. Kai kas netgi sakė, kad aš ją išgyriau (nors ir nesutikčiau). Tačiau žiūriu, kad netgi konkrečios pastabos lieka atkakliai nesuprastos, jei _bendras požiūris_ į MP kitoks. Visada maniau, jog būtent konkretumas yra vienas iš naudingo recenzavimo kriterijų.
Bet - taigi savi, lietuviai! Taigi stengėsi!
Taigi, taigi...
kiek zmoniu tiek ir nuomoniu... o ne geriau kartais butu kad ta pacia knyga apzvelgtu keli zmones? tada apzvalgos butu visu skoniu, ir galetum tiket kokia nori :D
Taigi, "skaitytos.lt" "dizainerės" pastabos labai svarbios ir nedaro garbės minėtų knygų autoriams. Jei naudoti "feisą", tai lopyti ant viršėlio jį visą (kaip "Laumės mėnuo") arba vaizduoti visu ūgiu – su kojomis, galvomis ir kitomis galūnėmis, kaip "Eridano" viršeliuose :). Njo, kadaise toks "begalvis menas" socrealizmo "estetų" buvo lyginamas su buldozeriais.
Be to, pasirodo, kad M. A. nusimano knygų kainodarų sistemoje. Tvirtina, kad M.P. knygos kaina smarkiai užkelta. Laba diena…. Palyginimui - J. Ivanauskaitė "Marsis", paremtas valstybinių fondų, plius J. Ivanauskaitei už jos knygos parašymą buvo mokama valstybinė stipendija. Tad jos knygutė, apimanti apie 50 puslapių, kainuoja virš 20 litų, o cia beveik 300 puslapių, irgi iliustruota, tačiau be jokių ministerijų ar fondų paramos išleista kainuoja tik keliais litais brangiau. Logiška?
Papasakokite plačiau, kur ji Rowling perbėgo kelią, nors tvirtinate, kad "poteriados" ir neskaitėte. Jei neturi te argumentų, tai mėginkit bet pafantazuoti. :) Ką blogo, būtent BLOGO padarė Vaičiūnaitė – Vaitkevičiūtė, neva po J.K.Rowling ėmusi "fantastinės – pasakinės" literatūros žanro? Ar bent žinote iš kokių kūrinių gimė pačios Rowling "poteriada"? O gal minėtas žanras iki šiol visiškai neegzistavo lietuvių vaikų literatūroje? Panašu, kad apskritai lietuviška vaikų literatūros istorija – jums tamsus miškas.
Tad konkretus klausimas: ai ai ai, ką Vaičiūnaitė – Vaitkevičiūtė BLOGO padarė, pasinaudojusi madinga tema PO Rowling? ;)
Bet kaip verčiasi vardas "Margarita", kuom jis neįtinka Mirmmeka Albai,kam priklauso jo autorines teises ir t.t, nes mano openent rašo:
citata: Raganaitė Margarita kelia labai konkrečias asociacijas, ir nėr čia ko maivytis;])
Tai parašykit pagaliau nesimaivydama, kokias konkrečias asociacijas kelia šis vardas, užuot proto atsargas taupius. Recenzijoje neišrįsote, turbūt jautėte, kad galite apsijuokti, iš ko, lyg nujausdamas, UPRS pasišaipė pateikdamas galimas asociacijas.
Margarita iš "Meistro ir Margaritos"
arba mūsų didžioji ekonomistė Margarita Starkevičiūtė arba dar ir garsioji feministė Dr. Margarita Jankauskaitė.
P.S. MP neskaičiau :(
Pavardę supainiojau, ak, atsiprašau.
Dėl nuomonės apie viršelį atsiprašyti nė neketinu, ir jos atsiimti irgi.
Apskritai, manau, derėtų akis prasikrapštyti ir pastebėti, kad faktas, jog knyga - bet kokia - nėra išliaupsinta, dar nereiškia, kad ji sudirbta. Bet tai turbūt per sudėtinga.
Siūlyčiau išsispausdinti apžvalgą ir ją viešai sudeginti, gal tada jums palengvės.
Smalsu pasidarė, ir specialiai atsiverčiau lotynų kalbos žodyną. Nelabai koks, bet...
"Alba". Išties reiškia balta, kaip kad žodyje albinosas. Medicininių terminų žodynas "Alba" aiškina kaip "baltoji smegenų ir stuburo smegenų medžiaga".
"Mirmeka". Tokio lotyniško žodžio nėra. Matyt bandyta išnarstyti tarptautinį žodį "mirmekologija", arba mokslas apie skruzdėles. Yra graikiškas žodis myrmex, arba lotyniškas formica, reiškiantis "skruzdėlė". Na, dar yra genas myrmecia, iš tos pačios operos.
Baltoji skruzdėlė graikiškai po transliteracijos: "termitas". Remiantis http://www.in.gr/dictionary/ , vertimas "white ant".
Pažodžiui baltoji "leuka", skruzdėlė "murmagx"
Baltoji skruzdėlė lotyniškai: "formica alba".
"Mirmeka Alba". Termitas su daug baltosios smegenų medžiagos ;{)
Hm, reikėtų džiaugtis, kad apžvalgai priskiriama tokia svarba :)
Išeitų taip, kad visi LT gyventojai duodantys savo vaikams vardą "Margaritą" ima jį ne iš vardyno, o prisimindami M.Bulgakovo romaną? Na gerai, atsiverskime TINKLE patalpintą pačios M.A. kūrinį (man jis tikrai vienas geriausių iš visų lietuvių fantastų, čia be pataikavimo…) "Karžygys languotomis kelnėmis". Štai, herojaus vardas “Efesas”. Būdamas kašio fanatas, drauge su bičiuliai mes taip vadiname Stambulo krepšinio komandą "Efesas" (Efes Pilsen). Bet nemanau, kad šitą vardą M.A. kildino iš šitos krepšinio komandos, o jei taip ir būtų atsitikę, bijodamas apsikvailinti, neteigčiau – ai, man asocijacija, man asocijacija ;) Man vienodai, ar autorė sukūrė šitą žodį - vardą "Efesas" nužiūrėjo iš tarptautinio žodžio žodyno, kuris reiškia šaltojo ginklo rankena su metaline apsauga ar jis atplaukė jai iš senovės Romos susirinkimo, vadinto Efeso vardu. Tada lygiai taip pat galima kabintis ir į vardą "Marius". Tipo, nusižiūrėta iš "Marius Katiliškis" ar 4 dalių lietuviško filmo "Marius". Jei "Marių" autorė būtų pavadinusi "Benu", tada gal būtų atsiradę, kas būtų ėmę tvirtinti – oi, ne, mums asocijacija su A. Karosaitės "Asilėlis Benas žinių šalyje".
Nepatinka "Mufikas" - sukritikuok, išprovokuok diskusiją, ką padarė M.A. Juk niekas nesako, kad mes čia renkamės aikčioti - vai, kokia gera ta ar kita knyga.
Justinai, žinoma, tu teisus. "Demonas Mufikas" man nepadarė tokio įspūdžio, o rašyti komentarą po juo persigalvojau dėl to prakeikto savo sarkazmo, bet labiausiai po to, kai pats garbingai prisipažinai, jog autorė tamstai yra pažįstama, tai kaip ten imsi kritikuoti, ane? Iškart du, ane? Be to juk dama, o džentelmenų Lietuvoje tiek nedaug (išskyrus Seimą). Tik kyla klausimas, kodėl apskritai yra taikomi dvigubi standartai? Pagal kokius DNR yra rūšiuojami autoriai, bet ai, tiek to… Beje, nemanau, kad aš sklaidausi (taip darau, kai alaus padarau, pasitaiko, kad gaunu į galvą, bet, ai...)Teisingiau - nesklaidausi, bet noriu išsklaidyti miglą savo galvoje:teisingai suprantu vieną ar kitą dalyką, ar apmaudžiai klystų, kaip koks kaimo Jurgis. O ko užsirūstino, tai nelabai suprantu. Argi "Keršto kūdikėlis" nėra geriausias šio amžiaus (rašo "2000 m.") fantastinis kūrinys? Negi "Lituanikono" tinklapis man meluoja? Aš tik pasirėmiau tuo faktu, o jei ne visai tiksliai atspėjau kūrinio žanrą, tai atsiprašau autorės. O dėl ironiško tono, kaip pasirodė, tai aš nekaltas, nes gi rėmiausi anksčiau šiame tinklapio recenzijose išsakytais teiginiais. Imčiau propaguoti M.P. – tuoj pasigirstų, ai, "pjaras","pjaras", o jau tada nenustebčiau jei gerb. redakcija pagautų mano komentarų trynimo karštligė.
Mielasis, kokie dvigubi standartai? Iš esmės vienintelis reikalavimas, kad apžvalga patektų į skaityta.lt yra tai, kad ji turi būti raštinga. Nepamirškime, kad apžvalgą rašo skaitytojas ir rašo subjektyviai. Todėl čia yra visko - ir žavėjimųsi, ir narpliojimų, ir barimų.
Na, o ką rašo Lituanicono organizatoriai dėl "Keršto kūdikėlio" kurių balsavimo biuleteniuose nelabai aišku, už ką balsuojama, o rezultatuose - klaidos pavadinimuose - tai jau visai kitos pievos. Skaityta.lt su tuo neturi nieko bendro.
Citata iš pirmojo "Skaityta" puslapio, kuriame tinklapio redakcija pristato savo idėją:
(...)
Tai - SUBJEKTYVIOS ir MĖGĖJIŠKOS apžvalgos. Mes nesame profesionalūs literatūros kritikai ir nesiekiame tokiais tapti. Iš svetainės neketiname daryti mokslinės konferencijos, kur tekstai įdomūs tik juos rašantiems. Mūsų tikslas - būti skaitytojų tribūna, haid parku - vieta, kur būtent skaitytojas su savo geranoriškumu ar kritiškumu, egzaltacija ar irzlumu yra rašytojų, leidėjų, vertėjų ir kitų knygų kūrėjų teisėjas. Beje, mes visada džiaugiamės, jei autoriai nepasikuklina įsitraukti į diskusijas forume.(...)
Pirma, visur pasitaiko klaidų ir pats jas darau - šauštukas deguto nebūtinai visą statinę medaus sugadina. Bet samtis šoodo atmuša bet kokį norą prie tokios statinės artintis (bendra pastaba apei klaidas)
Antra, tai ką Jūs vadinate normalia polemika yra blogiausias pavyzdys to, kaip nemokama diskutuoti: pradėdant tonu, baigiant kaltinimais.
Trečia, ačiū už pasiūlymą paskaityti Martulionytę ir Krutulytę - gal kada nors, nes šiaip nesu fantastikos mėgėjas.
Ir ketvirta, alų mielai geriu ir jaučiusiu vis jaunesnis ir gražesnis!
Rašau gerai apie M.P. – blogai. Rašau blogai – dar blogiau. Save kvailiu pavadinu – irgi užsigaunate. Perimu pašaipų M. Albos stilių ( ai ai ai) – koks įžūlumas, koks sarkazmas. Pabandai gyvai, nenuobodžiai dėstyti argumentus – nepramuša, vien emocijos pasipila: blogi M.P. “gerbėjai”, laiko mus žemės kirminais, trinti komentarus, šoodo samčiai. Suprantu, kad pasitaiko žmonių, kuriems nieko nėr saldžiau, kaip jaustis nuskriaustiems, įžeistiems ir įžvelgia skriaudą ten, kur jos nėra. Gal tai natūralu, ką aš žinau...
Tai ar atsakysite, kokios autorinės teisės ar aktai neleidžia kūrinyje naudoti vardo” Margarita”? Užuot apie kirminus ir šoodo samčius kalbėję? Tai kokia čia diskusija, jei aš apie konkretų M.A. teiginį ar kaltinimai, o jūs man apie savo savijautą, kaip psichologui guodžiatės?
Mirmeka Alba, na rask drąsos, ir paaiškink. Cituoju: ir ar logiška sakyti, kad štai va ir Rouling naudojosi madinga tema, ai ai ai, bet užtat Vaičiūnaitė, kuri pasinaudojo ja PO Rouling, nieko blogo nepadarė;).
Taigi, ką BLOGO padarė? Kur toji logika?
Juolab kad leidyklos atstovai, regis, net neslepia, jog nori ishjoti ant Rowling arkliuko: "leidyklos stendo atstovė man paslaugiai paaiškino, kad vartau "lietuviškąjį Harį Poterį"." (c) apzhvalga
Beje, kad jau taip, kur jus apzhvalgoje iskaitete, kad tai - BLOGAI? Forumo dalyvius kaltinate tuo, kad izhvelgia intonacijas jusu spausdintam texte, o pats tuo sugebejimu izhvelgti mielai naudojates?
Toliau - velgi tas pats vaizdas. Nematau apžvalgoje, kad butu tvirtinama, jog negalima naudoti vardo Margarita. Atvirkshchiai - parashyta gana aishkiai - vardu, kelianchiu asocijacijas, romane ne vienas ir ne du. Tas pats Girdvainis, de La Krua, etc. Tad shitokiam kontekste - kokio velnio stebetis, jei Margarita taip pat kelia skaitytojui tam tikras asocijacijas? Jei to nenoreta - vadinas, reikejo vengti shiu nereikalingu asocijaciju, parinkti kita varda. Jei noreta - tuomet kiekvienas skolinys turetu buti prasmingas. Apzhvalgininke tepasake, jog - jos nuomone - taip nera.
P.S. Atleiskite, zhinoma, bet jei arogancija ir nemandaguma vadinsime "nenuobodzhiu argumentu estymu" - pokalbio ish esmes tikrai nesigaus.
Mirmeka, ne apžvalgoje, o komentare rašo. Cituoju dar kartą:"...ar logiška sakyti, kad štai va ir Rouling naudojosi madinga tema, ai ai ai, bet užtat Vaičiūnaitė, kuri pasinaudojo ja PO Rouling, nieko blogo nepadarė;)(Citatos pabaiga). Todėl savaime kyla klausimas: Ką BLOGO? Juolab, kad pati M.A. tvirtina, jog H.P. plagiatu nė nekvepia. Todėl ir įdomu.
"Forumo dalyvius kaltinate tuo, kad izhvelgia intonacijas jusu spausdintam texte, o pats tuo sugebejimu izhvelgti mielai naudojates?"
Intonacijas? Deja, tie įžvelgia daugiau, nei intonacijas :)
O dėl vardų, juk Mirmeka apžvalgoje tvirtino, kad Girdvainis - skolinys, o ne aliuzija į Borutos personažą, tačiau vėliau ėmė atvirkščiai teigti - taip, Girdvainis interpretuotas, atnaujintas, parodijuotas. O Margarita - tikrinis vardas, koks skirtumas, kur, kada ir kaip jis buvo panaudotas?
Sutinku, kad parkos - liapsusas. Kaip bevartysi, taip. Tačiau paskaitykime J. Erlicko "Karas ir taika" (History of Lithuania, 155 pslp.)ir pabandykite paaiškinti, kaip ten yra parodijuojama Severiūtės literatūrinė kilmė? Arba – iš ten pat "Greitkelį", kur dūsauja Marija Pečkauskaitė. Kur ten yra parodija, apart pavardės paminėjimo? Pamini ir tiek. Paimkime, kad ir G. Ivanicko „Mylėti raganą“. Ten minimas toks „ Didysis Chanas Stalin-bėjus“. Arba Rickus man labai gerai žinomas kaip garsus Žemaitijos plėšikas, spektaklis pastatytas „Rickus -garsus Lietuvos plėšikas“. Parodija, aliuzija? Pasak gerb. Mirmekos, negarbingas jojimas ant garsių vardų? Keista, kad ji iš M.P. varną Kristijoną pražiopsojo – juk tai skolinis iš paties Kristijono Donelaičio.
Arba dar suprantamiau, solidžiau - RobertAsprin "Blėnių vežėčiose" minimas Klaudijus, Antonijus, Brutas ir Julijus? Kokios šiame fentezi veikale šitų personažų sąsajos su Romos imperija, su jų istorine praeitimi, jau nekalbant apie parodija?
Kuo šitie skoliniai prasmingi? Ir ar būtina triaukštė prasmė?
Toks jau požiūrių skirtumas: vieni vadovaujasi savo supratimu, o aš bandau žvelgti plačiau, bet, matyt, irgi neišeina.
"Marius Pietaris ir pašėlęs kiauliaganys"
neskaiciau
mm
nu neblogaiu
cia grynai hari poteri kopijuoja ir pavarde panasi-pietaris
nu nu lygiai taip pat
nu nu lygiai taip pat