Vargiai ar atsiras žmonių, bent po atlyginimų užsukančių akis paganyti į knygynus, negirdėjusių apie šią knygą. PR kampanija, kurią gali vertinti visaip, nuūžė lyg audra, vienus suintrigavusi, kitus privertusi iš anksto paniekinamai mostelėti ranka ir suraukti nosį. Ak, koks pavadinimas – išpažintis, ir dar anarchistės! Och, koks viršelis – balti marškiniai ant moters kūno, ties krūtine perverti ne sege, o peiliu. O dar autorės profesija – juk jau visai atvirai šaipydamiesi didieji ir mažieji kritikai kalba apie specifinį žanrą – žurnalistinį romaną. Atmesti krūvą išankstinių nuostatų tikrai nelengva. Per daug jau pavargta nuo visokių „atviras interviu“, „pašnekovas atvėrė sielą“ ir t.t. Tačiau.

Pirmiausia prajuokino, o vėliau ir pečiais gūžčioti privertė autorės bandymas pasislėpti už neva pagrindinės knygos herojės – Katerinos – vardo. Kam?! Kai jau išdalinti dešimtys interviu, neslepiant knygos autobiografiškumo. Kai į žurnalistų klausimus apie asmeninį gyvenimą atsakoma: „Tai sužinosi mano knygoje“. Kai kai kurie personažai – rašytojas Gintaras, Šefas ir kiti - yra visiškai realūs žmonės, kai kurių jų net vardai nepakeisti. Anarchistei pritrūko drąsos parašyti „mano išpažintis“? Nesiimu spręsti.

Kitas kabliukas – sąvoka „anarchistė“. Gal aš klaidingai įsivaizduoju šią sąvoką, bet anarchistė knygos herojei – kiek per skambus užvadinimas. Tokius žmones galbūt reikėtų vadinti gimusiais be odos. Jiems dėl visko skauda, jie viską priima ir sugeria į save, jiems nėra ne jų problemų, o eilinįkart gavę per skruostą jie nustemba vis iš naujo. Tik nereikia jiems kabinti angelų sparniukų. Bėda ta, kad ir patys jie dažnai tampa problemomis ir artimųjų skausmu. Ne išimtis – ir ponia Dalia (arba Katerina). Na neįžvelgiu aš čia didelio maišto, ryžtingo autoritetų nepaisymo ir t.t. Taip, kaip Katerina, gyvena, mąsto ir jaučia daug kas. Gyventi savo širdimi, pagal savo sielos balsą nėra toks jau unikalus bruožas (ačiū Dievui), kad aptikus savyje sąžinės ir moralės gyslelę vertėtų iš karto pulti viešinti savo potyrių. Katerina taip pat tiesiog nuolat blaškosi moralės, tikėjimo, nuodėmingumo, pareigos ir laisvės labirinte. Tarp mylimo ir nemylimų, tarp nuskriaustų pašnekovų ir mankurtiško Šefo, tarp pareigos bei beatodairiškos meilės dukrai ir noro pasinerti į savo tamsą. Su tokiais žmonėmis niekada nebūna lengva. Bet dažniausiai – įdomu.

Pagrindiniu šios knygos privalumu vadinčiau nuoširdumą. Aistrą, su kuria parašyta knyga. Todėl nors vietomis tekstas suerzina demagogijos priešaušriu ar egzaltacija, vis dėlto norisi jį pabaigti skaityti. Ir ne tam kad sužinotum, „tai mylėjo jis ją ar ne“. Tiesiog kai žmogus tau patiki savo skausmą, dingti jam iš akių užsikimšus ausis atrodo pernelyg...

Kita vertus, ar tik ne tas pats mano išgirtas nuoširdumas autorei pakišo koją ir atvedė prie didžiausio knygos trūkumo – egzaltacijos? Jau taip čia viskas jausminga, jau tiek daug žodžių „mano skausmas“ir „mano meilė“, kad taip ir užsimanai žmogus silkės su svogūnais. Arba tos pačios vodkės, kaip Katerina užsimanytų. Kodėl nei gyvenime, nei kūryboje neišmokstame į save žiūrėti paprasčiau? Kam reikia kad ir tokio protrūkio: „Aš visada dosniai dalijausi savimi. Netaupiau savęs“ (p.185)? Tikime, žinome, bet gal tai galima perteikti taip tiesmukai netvojant lyg kuolu per galvą? Daugybė žurnalistų paliudytų, kad įsijausti į pašnekovo gyvenimą – nieko ypatingo. Gal nėra duona kasdieninė, bet ir ne Velykų pyragas. Jei sutiktas žmogus užkabina sielą, pasibaigus darbo valandoms – pavyzdžiui, aštuoniolika nulis nulis – nepaspaudi mygtuko „delete“, kad pamirštum išgirstą istoriją. Tik kodėl Katerinai tai atrodo jos vienos, lyg kokios Pateptosios, bruožas? Ironijos knygoje netrūksta, o štai saviironijos galėtų būti daugiau.

Pabaigai – viena citata:

„- Kodėl tu taip nori parašyti tą knygą, mama? – atsliūkino susivėlusi Livija, vilkdama grindimis mano mėlyno aksominio chalato padurkus. - Nežinau. Gal kad sugrūsčiau į ją viską. Visą tą mėšlą... Visą save. Viską, ką išbarsčiau po laikraštpalaikius ir žurnaliokus.“ (p.100).

Gal rašytoja pajuto, kad skaitytojams nuo to mėšlo (žr.citatą) vis tiek ne visi kanalai atsivers. O gal pajuto, kad tas “viskas” visgi visai nebuvo viskas. Nes jau kalbama apie antrąją D.Jazukevičiūtės knygą. Ir šiek tiek baugu. Nes jei tai vėl bus autobiografijos elementų dozė – mea culpa, bet jau pasirinksiu kokią nors seniai nusižiūrėtą biografiją. O jei tai bus fikcija – ar beliks to įkarščio ir nuoširdumo?.. Pažiūrėsime.

Išpažintis be anarchistės