Tikėtis kažko, bent šiek tiek „kitaip“ – nesitikėjau. Priešingai, šią knygą skaičiau tam, kad palyginčiau su kitais, pagal tą patį receptą iškeptais romanais. Turint omenyje tai, kad ši knyga ne apie religiją, o apie politiką, akivaizdu, kad pirmu smuiku griežia „blogi“ politikai. (Ar jie būna kitokie?)

Be abejo, pradžioje vėl kažkas žūsta, tik šį kartą tai nėra labai svarbi (aišku) žmogžudystė. Kaip visada intriguojantis ir mokantis sukurpti visą siužetinę raizgalynę, Brownas ir čia lieka ištikimas sau.

Romane pasakojama apie JAV prezidento ir senatoriaus S. Sikstono kovą (kažkas juk turi su kažkuo kovot). Politinių peripetijų labirintuose klaidžioja daug slaptųjų tarnybų, finansiškai suinteresuotų asmenų ir žurnalistų šešėlių. Visi siekia naudos sau – panašu, kad JAV politikai, tokiai, kokia ji vaizduojama šiame romane, puikiai tiktų šūkis – „padarysiu viską, tik balsuokit už mane“. (Ar Lietuvoje kitaip?)

Be visų politinių intrigų, bene didžiausias svoris (knygoje) tenka Meteoritui. Ar tikrai jame – nežemiškos gyvybės formos? Ar tai padės JAV prezidentui išlaikyti savo postą dar vienai kadencijai?

Man šis neva mokslinis žaidimas labiausiai ir patiko, akivaizdu, kad namų darbus Danas Brownas paruošė puikiai – ir tik nereikia sakyti, kad bet kas taip sugalvotų.

Personažai, kaip ir visose šio rašytojo knygose, vienodi. Geriečiai, blogiečiai, na, ir dar tie, kurių nesuprasi, kol neperskaitysi visos knygos. Gerai tai ar blogai - jums spręsti.

Nepaisant visų nuomonių, man ši knyga labiausiai įsiminė šiokiu tokiu humoro plykstelėjimu Browno kūryboje (linkėjimai, Jums, gerbiamas autoriau). Na ir dar, love story , skaityta.lt diskusijų dalyvė merihold jau „prasitarė“: „ O apie meilę Danas rašė ir dar kaip - pvz. "Point of deception ” :D“. Ach, kaip smagu!Kur gi čia ta meilė (pasvarstykim). Vienas toks TV vyrukas Tolandas (vos ne M. Mikutavičius po dešimties metų) ir, likimo ironija, o gal pokštas, senatoriaus Siksto dukra Rachelė, užkietėjus senmergė, nekenčianti savo tėvo. Vos ne Romeo ir Džiuljeta!

Ir visgi, aš pasilieku savo apdriskusią nuomonę, kad meilės daugiau „Skaitmeninėje tvirtovėje“, nes šiame romane įsimylėjaliams paliekami tik trys puslapiai „meilei“ išreikšti., taip sakant, bet vos tik nugriūva įsimylėjėliai ant lovos, prasideda epilogas, va tai tau, kad nori. (Meilės romanų gerbėjai – skaitykit knygą nuo pabaigos).

Žodžiu, iš principo, tai dar vienas saldainiukas tokio tipo knygų smaližiams, kuriems „Da Vinčio kodas“ pakeitė gyvenimą. Saikingai saldumynus vartojantiems asmenims, tai lengva, paprasta, bet Nenuobodi, kaip „Skaitmeninė tvirtovė“, istorija apie...e...meteoritą, politiką ir milžinišką sąmokslą, ir... na, meilę, kad ir kokia ji ten būtų.

Kaip ant gerbiamo rašytojo Stano knygos, kažkoks dar labiau gerbiamas žurnalistas parašė – „vakarą galima praleisti ir blogiau“, taip galiu pasakyti ir aš.Čia tas pats variantas – jūsų teisė rinktis.

P.S. Įdomumo dėlei - visos D. Browno knygos iki „Da Vinčio kodo” sėkmės net JAV rinkoje nebuvo peržengusios 10 000 nupirktų egzempliorių ribos.

Apgaulės taš kas