Vaikai ir numirėliai, tradiciškai esantys priešingose gyvenimo skalės pusėse, - personažai, kurių, atrodo, D. Charmsas nuoširdžiai nekenčia. Pirmieji - beprasmiškos energijos pilni, greiti tyčiotis ir persekioti, kvaili ir įkyrūs. Antrieji - tarsi priminimo apie neišvengiamą mirtį koncentratas, irimo simbolis, negailestingai trukdantis gyviesiems. Tačiau D. Charmso kūriniuose - dar ir daugybė "tarpinių" padarų. (Vargu, ar juos galima vadinti žmonėmis; ne vien dėl jų savybių, bet ir dėl pačios absurdo literatūros prigimties: kad ir kokiais konkrečiais bruožais pasižymėtų D.Charmso personažas, jis daugiau yra hiperbolizuota visuomenės ir valdžios ydų projekcija į asmenį, kuris neturi savarankiško charakterio, ir jo vardas bei tėvavardis yra visai nesvarbūs*.) Taigi, tie padarai turi nežabotos energijos, kurią panaudoja šlykščiam kenkimui, it automatai kartodami veiksmus**. Jie daužo vieni kitiems snukius (kumščiais ar primusais), spardo, nutraukinėja kojas ar galvas, žudo, tyčiojasi dėl menkiausios priežasties, o dažniausiai - kas dar baisiau - be jokios priežasties. Mirties ir smurto D. Charmso tekstuose daugiau nei… taip ir norisi sakyti "kruviname trileryje". Tačiau jo noveles sunku lyginti su šiuo žanru, kadangi jose nėra siužetinės įtampos. Kodėl vyksta vienas ar kitas veiksmas, sunku supaisyti: vienos galimybės čia išplečiamos iki absurdo (skraidančios kalvos, dingstantys žmonės, daiktai), kitos - susiaurinamos vėlgi iki absurdo, kai konfliktai "sprendžiami" kitais konfliktais, o skausmas "gydomas" dar didesniu skausmu. Skaitant tą pačią novelę gali imti kiek šizofreniškas juokas arba fizinis šleikštulys - priklausomai nuo nuotaikos. Kur riba tarp juodo pesimizmo ir juodojo humoro, sunku nustatyti…

D. Charmsas (tikr. Juvačiovas, 1905 - 1942 m.) gyveno ir kūrė laikotarpiu, kai kasdienis gyvenimas buvo persunktas visiškai realaus, kraupaus absurdo, kuris dėl savo dažnumo bukindavo, tapdavo natūraliu reiškiniu. Rašytojas jį tik dar labiau kondensuoja, apnuogina, negraudindamas ir be moralitė. Todėl nerekomenduočiau jo tekstų tiems, kas viską priima tiesmukai ir tikisi, jog autorius esmę išlukštens ir pateiks ant lėkštelės. D. Charmso pasirinktam žanrui nepritaikysi atviros didaktikos; kas kritikuojama, kuo bjaurimasi šokiruojant, reikia išsiaiškinti patiems. Beje, žaidė D. Charmsas ne tik su turiniu, bet ir su forma, ypač kurdamas poeziją (jos apžvelgiamame rinkinyje nėra). Tiesą sakant, išskyrus porą atvejų, tik poezija vaikams ir buvo spausdinama autoriui gyvam esant. Jis priklausė 1927 m. susikūrusiai OBERIU (Objedinenije realnogo iskustva) kūrybinei grupei, kartu su kitais futurizmo, siurrealizmo, imažinizmo atstovais, V.Chlebnikovo "gudragalviškos" ("zaumnaja") poetikos pasekėjais. Oberiutai rengdavo savotiškas literatūrines akcijas, tarkim, skaitydavo poeziją sėdėdami ant spintų. Savo deklaracijoje jie teigė, kad "ne-realūs" ir "ne-logiški" siužetai anaiptol nesmerktini, nes "kas sakė, kad "gyvenimiškoji" logika būtina m e n u i?" (soc. realizmo laikai!). Aišku, oberiutai prisišokinėjo ir buvo užčiaupti, o kai kurie net ištremti. Tuo D. Charmso bėdos nesibaigė. 1941 m. jis buvo suimtas už "kenksmingus pasisakymus", 1942 m. mirė kalėjime. Reabilituotas po mirties.

* "Andrejaus Vasiljevičiaus tėvas, vardu Grigorijus Antonovičius, arba tiksliau, Vasilijus Antonovičius…" (57 p.)

** "Olga Petrovna (užsidėdama pensnė). Jevdokimai Osipovičiau! Aš jūsų prašau: nesakykite šito žodžio "taukšt!".

Jevdokimas Osipovičius. Gerai, gerai.

Olga Petrovna (kerta kirviu į pliauską).

Jevdokimas Osipovičius. Taukšt!" (33 p.)

Kumščiais ar primusais