Apie knygą: Dave Duncan – Auksuota grandinė
Leidykla: Eridanas (2008)
ISBN: 9789986972273
Puslapių skaičius: 320

Auksuota grandinė – žinoma, ne auksinė. Pigesnė, lengvesnė, nors atrodo beveik taip pat. Svarbu tik, kad iždininkų knygose daiktas būtų tiksliai aprašytas, kitaip perduodant turtą gali liūdnai baigtis... Ypač, kai į pakaušį alsuoja koks nors bjaurus tipas, pasiruošęs liuoktelti į tavo vietą, kaip kad inkvizitorius Kromanas. Na, visiems aišku, kad kai istorijoj pasirodo koks inkvizitorius, tai gero nežada. Baisi profesija, baisi...

Štai pagrindinio herojaus profesija atrodo kilnesnė. Durandalis, kaip ir visi Durklai, išauklėtas, puikiai atrodantis, dantingas ir meistriškai valdantis ginklus jaunuolis, tačiau susietas su savo šeimininku magijos ryšiais, - jis tiesiog asmens sargybinis, kurio šuniškas paklusnumas net nepriklauso nuo požiūrio į globotinį. Pirmas globotinis Diurandaliui pasitaikė tikras menkysta, bet užtat antru bandymu jam išpuolė pats karalius.

Galingas, garsiabalsis, gyvenimą mylintis karalius Ambrozas, mėgstamas valdinių ir sumaniai manipuliuojantis parlamentu, aišku, turi trūkumų, kurie nepraslysta pro Diurandalio akis. Ir kaip karalius išvis pakenčia šį kietasprandį tipą? Kita vertus, kažkas gi turi sakyti nesaldžią tiesą savo valdovui ir rūpintis pavestais darbais nedrebėdamas dėl kiekvieno nieko. Jis ir rūpinasi. O už nugaros tuo metu... Ak, taip, jau sakiau, kėslus rezga bjaurusis inkvizitorius.

Skaitant šią knygą neapleido mintis, kad kažkas nepasakyta, kažko trūksta bendram vaizdui susidaryti, nors konkreti istorija papasakota nuosekliai. Aironholas, jaunuolių mokykla-Durklų kalvė, dunksanti Starkmuro dykynėse, atrodo tarsi pamiršta įtvirtinti, atsiradimo legendos ar aiškesnės jos istorijos nerandame. Ką gi, pasirodo, „Auksuota grandinė“ tiesiog ne pirma knyga iš šio ciklo. Tokiu atveju gal būtų visai smagu rasti trumpą priešistorę, bet kadangi kalba apie maginę fantastiką, o ne apie leidybines utopijas, grįšime prie savo avinų.

„Auksuotoje grandinėje“ yra visko: meilės istorija, tolima pavojinga kelionė, kraupi paslaptis, rūmų intrigos, politika, kovos, ambicijos. Taip ir neišeina galutinai kas nors į pirmą planą. Taip ir nežinai, kur prasideda ir baigiasi svarbiausia istorija dalis. Dar prisideda ir pasakojimo būdas, kai šokama per keliasdešimt metų atgal – viena vertus, gali atkreipti dėmesį, „aha, šitas asmuo paskui elgsis taip ir taip“, kita vertus – netikėtumo efektas nyksta. Autorius tarsi norėjo pakilti virš tradicinio pasimojavimo kardais ir stoviniavimo paslaptingų oktagramų kampuose, sukurdamas pilnesnį pasaulio vaizdą, bet paradoksas – gyvenimiška personažo išmintis jį kartais gramzdina. Galbūt Diurandalis tiesiog mąsto per daug panašiai į šių laikų žmogų, gerokai pavargusį ir neturintį daug iliuzijų? Bet kaip tikras maginės fantastikos herojus, jis vis dėlto svarbiausiais momentais visada žino ką daryti. Ir daro. Galų gale, jei Karalius jau nebegyvuoja, gal tegyvuoja Karalienė?