Jei debiutinis britų rašytojo E.Docx‘o romanas būtų ekranizuotas, po jo pavadinimu tikriausiai būtų parašyta „romantinė komedija“. Nepaisant akivaizdžių autoriaus pastangų įtempti kūrinį į dramos rėmus. Pagrindinį herojų – plevėsą gražuolį donžuaną Džasperą galėtų vaidinti Hugh Grantas. Arba Jude Law. Jo sudaužytų širdžių ir užkariautų lovų savininkes galėtų įkūnyti Meg Ryan, Cameron Diaz ir kiti geltonplaukiai mėlynakiai angelai. Kas galėtų būti ta fatališkoji, apkramčiusi paties pagrindinio veikėjo širdies kraštelius? Gal Nicole Kidman, gal Cate Blanchett, gal... Neįpareigojantis, smegenų slogiais vaizdais ir siužeto vingiais neperkraunantis filmas galėtų būti puiki pirmojo/antrojo/trečiojo pasimatymo preliudija. Deja, beveik panašiai galima pasakyti ir apie pačią knygą. „Kaligrafas“ galėtų būti puiki įžanga į literatūros pasaulį žmogui, kurio perskaitytų knygų sąraše yra gal dešimt pavadinimų. Bet jei jų yra daugiau?

Pagrindiniu romano bruožu įvardinčiau britiškumą. Knygos kilmė aiški nuo pat pirmųjų eilučių. Nesuprantantiems, kas tas garsusis angliškas humoras, „Kaligrafas“ gali tapti puikia aiškinamąja priemone. Pasiturintis jaunuolis Džasperas, nestokojantis nei išvaizdos, nei gabumo, nei ryšių, nei pinigų, sukasi Londono bohemos rate, bendrauja su auksinio jaunimo atstovais, o apie vargus ir skausmus žino tik iš perskaitytų laikraščių antraščių. Svarbiausias prieskonis jo santykiuose su kitais žmonėmis – subtilus cinizmas. Džasperas nevengia pasišaipyti nei iš savęs, nei iš kitų. Gurmanas, itin priekabiai besirenkantis vyną, arbatą, žuvį ir daržoves, ne toks išrankus rinkdamasis moteris. Tačiau nuo žiedo prie žiedo plevenantis drugelis vieną dieną lekia tiesiai į liepsną trapios šviesiaplaukės pavidalu.

Išties stilingai ir šmaikščiai parašytai knygai ypatingos nuotaikos suteikia Džono Dono poezija. Ją paslaptingo milijonieriaus užsakymu raidė po raidės perrašinėja pats Džasperas – gabus ir perspektyvus kaligrafas. Kiekvienas knygos skyrius prasideda kurio nors Dž.Dono eilėraščio posmu. Tai – lyg užuomina, kas laukia herojaus artimiausiuose puslapiuose. Romantiški eilėraščiai, rožinėmis spalvomis nusidažęs pagrindinio herojaus pasaulis ir subtilus cinizmas žengia vienas šalia kito, sukurdami išties originalų knygos stilių.

Tačiau. Nepaisant visų šių privalumų, susidaro įspūdis, kad į kulminacijos kalną užlipęs autorius staiga įsijungia visą parą meksikietiškus serialus transliuojantį TV kanalą. Knygos kulminacijos, kur „paaiškėja visa tiesa“ (tai turėtų nuskambėti ironiškai), niekaip negaliu pavadinti nei originalia, nei netikėta, nei įdomia. Netikėta, tiesa, ji buvo vienu aspektu: kai nuojauta ėmė kuždėti, kur šioje meilės istorijoje pakastas šuo, kilo klausimas, nejaugi autorius nueis tokiu banaliu keliu. Pasirodo, nuėjo. Meilės istorija papasakota įtikinančiai, jausmingai, bet kartu ir santūriai. Skaitydama iš tiesų patiki dviejų žmonių istorija, užčiuopi abipusio jausmo pulsą ir džiaugiesi, kad kai kas palikta vaizduotei ir interpretacijoms, o kai kas išsakyta iki galo. Tačiau finale telieka žiovaujant versti puslapius ir laukti tos atomazgos, kuri, neva netikėta, iš tiesų sukalta pagal visus „meilės romanų damoms“ standartus, neišvengiant elementarių logikos klaidų. Visi įsimylėjėliai savo istorijomis siekia įtikinti, kad būtent jų istorija yra ypatinga. Tačiau „Kaligrafe“ to ypatingumo ir išskirtinumo lieka vis mažiau: pobūvis baigiasi muštynėmis, meilužė į veidą šliukštelį taurę vyno, buvusi draugė pasirodo pačiu netinkamiausiu momentu ir taip toliau, kol netekęs vilties suvoki, kad knyga baigsis kaip ir milijonai prieš tai parašytų knygų.

Nuo baudžiamosios atsakomybės autorių atleidžia ne nežinojimas, o debiutanto vardas. Anotacijoje rašoma, kad šiuo metu E.Docx‘as rašo antrąją knygą. Dėl „Kaligrafo“ stiliaus ir dar poros privalumų pasižadu ją perskaityti. Jeigu autorius pasižadės išjungti „Mexican Soap Opera“ kanalą.

Stilingi lyčių žaidimai su nenustebinančia pabaiga