„Pažemintieji ir nuskriaustieji“ nuo pačių pirmųjų puslapių įtraukia į skurdo, tamsos, pažeminimo, niekšybių ir vienintelio priešnuodžio – išdidumo – pasaulį. Sielų žemėlapių braižytojo herojai – lyg atsakas visiems, šiandien sakantiems „gimiau per vėlai“. Pasaulyje visada – ir tada, ir dabar - buvo daug tamsos, pykčio, blogio. Knygos anotacijoje rašoma: „F.Dostojevskio romanų herojai kenčia dėl pasaulio netobulumo. Į esminius būties klausimus jie turi būtinai atsakyti pasirinkdami netikėtą poelgį. (...) Šiame romane visa tai atspindi dviejų šeimų, kurias sugriauna aristokratas Valkovskis, istorija“. Dėl paskutinio sakinio galėčiau ginčytis. Labiausiai žmogų griauna jis pats, jo savojo ego įsikibimas, jo patirtų nuoskaudų ir kančių sudievinimas. Nors daugelis romano herojų – tyros, trapios sielos, iš tiesų skausmingai išgyvenančios pasaulio amoralumo apraiškas, jos ir pačios nėra vienspalvės. Aristokratas Valkovskis – neabejotinas „blogietis“. Bet ne šventas ir dukrai atleisti nepajėgiantis tėvas, ir aklai, bet drauge savininkiškai Aliošą įsimylėjusi Nataša, ir konkurentę nesąmoningai skaudinanti Katia, ir savo silpnybių vergas Alioša... Paradoksalu, kad mažiausiai sielos dėmių turi pats istorijos pasakotojas – rašytojas Vania. Bet tas jo gerumas, jo humaniškumas neįkyrus, nepamokslaujantis. Gal todėl, kad dažnas F.Dostojevskio žmogus, patyręs ir iškentęs skausmą, nebegali skaudinti kito?

Keturių dalių romane radau įkūnytas sąvokas, kurios baigia išnykti iš viešojo diskurso. Moralė, sąžinė, savų interesų išsižadėjimas – ne vien tušti žodžiai. Herojų likimai parodo, kokia neišvengiama našta tvirti moralės principai prislegia žmogaus pečius. Čia nėra vienareikšmiško happy end‘o. Nesitikėk teisybės, nelauk atpildo, turėk išminties susitaikyti – tą kalba ir senuko Nikolajaus, ir keturiolikametės Nelės likimai. Tai, kad esi moralus, sąžininingas, teisingas, visiškai negarantuoja laimės, gal net priešingai. Bet juk toks esi ne todėl, kad bijai sulaukti atpildo už blogį, bet tiesiog todėl, kad kitaip negali.

Po herojų gyvenimus visoje knygoje šeimininkauja Likimas. Ir jo iššūkiams žmogus per menkas atsispirti. Kaip pranašiškai nuskamba Natašos, paliekančios šeimą ir bėgančios paskui lengvabūdį mylimajį, žodžiai: „Argi aš džiaugtis einu pas jį? Argi aš nežinau, kas manęs ten laukia ir ką aš dėl jo iškentėsiu?“ (p.47). Tačiau ir kančioje esama laimės, o laimėje – kančios.

Daugybę spjūvių į veidą ištvėrę herojai lieka nuskriausti, bet ne pažeminti. Savo kalčių ir nuodėmių pripažinimas galiausiai susijungia su beatodairiška ir besąlygiška meile – bausme ir dovana, kurios skirtos ne kiekvienam.

Pasiilgusiems KNYGOS