Apie knygą: Edward Lucas – Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams
Leidykla: Baltos lankos (2008)
ISBN: 9789955231431
Puslapių skaičius: 360

Leidykla „Baltos lankos“ nusipelno pagarbos žengusi naują žingsnį pastarųjų metų Lietuvos knygų rinkoje – nebepamenu, kada paskutinį kartą lietuvių kalba skaičiau užsienio autoriaus apybraižą, monografiją ar kitą dokumentinio stiliaus kūrinį šiandienos aktualiais klausimais. Naujoji leidyklos serija „Dabar“ debiutuoja Edward‘o Lucas‘o knyga „Naujas Šaltasis karas“.

Knygos pavadinimas – „Naujas Šaltasis karas“ – bent kiek besidomintiems paskutinių penkiasdešimties metų istorija atskleidžia autoriaus pagrindinę mintį. Norintiems iš karto sužinoti, kas, E. Lucas‘o nuomone, kaltas dėl tokių „santykių“, skirtas „išplėstinis“ apybraižos pavadinimas – „Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“.

Kyla abejonė, kam skaityti knygą, jeigu pavadinimas atsako į pagrindinį klausimą (šiuo atveju – kokie šiuo metu, t. y. paskutinių 5 metų, Vakarų ir Rusijos santykiai?), tuo labiau, kad dauguma šios knygos tikslinės auditorijos neabejotinai žino „senąjį“ Šaltąjį karą.

Atsakymas priklauso nuo požiūrio į kitą klausimą: kodėl taip atsitiko? Jeigu palaikote E. Lucas‘o nuomonę, kad V. Putino valdomos Rusijos ir Vakarų šalių santykiai grįžo į ikigarbačiovinės TSRS laikus, knyga bus vertinga tuo, kad joje aiškiai ir detaliai išdėstyta krypties pasikeitimo eiga: V. Putino atėjimas ir įsitvirtinimas valdžioje (I-III skyriai), jo vykdytos(?) politikos ideologija (V skyrius) ir priemonės (IV, VII, VIII skyriai). Manantys, kad kitos valstybės (ypač Lietuva, Estija, Gruzija, JAV) negarbingai elgiasi su Rusija ir nori jai tik kenkti, ją apgaudinėti ir žeminti, vertėtų šią knygą perskaityti vien dėl to, kad žinotų „priešų“ argumentus ir ruoštų savuosius kontratsakymus.

Apybraižą sudaro 9 skyriai, kurių pavadinimai, kaip ir dera žurnalistui, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo nagrinėjamas temas: „Putino kelias į aukštumas: kaip KGB užgrobė valdžią Rusijoje“, „Putinas valdžioje: naujojo režimo lyderiai ir nevykėliai“, „Grėsminga dingstis: kaip Kremlius naudoja valstybės galią prieš kitaip manančius“, „Dujotiekio politika: grėsmė ir tikrovė“ ir t. t. Knygoje rasite „Pratarmę Lietuvos skaitytojams“ ir nemenką 14 puslapių įžangą, kurią siūlyčiau perskaityti kiekvienam – neturintiems noro ar galimybių ji bus puiki knygos santrauka (kaip minėta, ne tokia jau trumpa), o skyrius galima skaityti atskirai pagal dominančias temas.

Atmetus kai kurias detales, šią knygą galima pristatyti kaip pastarųjų 5 metų Lietuvos užsienio politikos su didžiąja kaimyne kryptį. Diskusijas, kiek ji sutampa su E. Lucas‘o požiūriu, yra nuolatinė ir tikslinga, paliksiu politologams, tačiau ne specialisto akimis matyti daug panašumų.

Kadangi apybraižoje dėstomas požiūris man nebuvo naujiena, todėl, skaitant knygą, labiausiai šokiravo ne paskutinio dešimtmečio Rusijos politikos faktai, o supratimas, kad kai kurie iš jų visiškai atitinka ir Lietuvos gyvenimą: „Rezultatas – visą dešimtą dešimtmetį Rusija buvo politinis turgus, kur improvizuoti kioskai siūlė viską: nuo atskiesto komunizmo iki ultranacionalizmo, teokratiją, radikalų liberalizmą ir pragmatiką Vakarų Europos modelio politiką. Pastarosios šalininkai prisiklijavo liberalų, konservatorių, krikščionių demokratų ir socialdemokratų etiketes. Tačiau embrioninės vakarietiško modelio partijos beveik neturėjo narių, o jų idėjos Rusijoje išleido itin menkas šaknis. Dauguma jų išliko tik kaip atskirų asmenų fanų klubai. Pinigai plaukdavo iš „rėmėjų“ – įtakingų verslininkų arba į valdžią išrinktų turtingų valdininkų. <...> Buvo sunku suprasti, kokioms politinėms idėjoms šios partijos atstovauja. Dauguma kalbėjo apie palankesnę „socialinę politiką“ (tai nesunku, kai milijonams senų žmonių apgailėtinos pensijos mokamos per vėlai arba išvis nemokamos). Vaizdą praturtino įvairus nepasitenkinimas ir ksenofobija. Rusijos gyventojai pamažu prarado savo pirminį naivų susižavėjimą visais vakarietiškais dalykais ir vis dažniau dėl ekonominių ir socialinių bėdų kaltino „užsieniečius“. Tačiau žvilgtelėjus atidžiau buvo akivaizdu, kad iš teisų tos partijos tikėjo tik patekimu į valdžią ir buvimu ten. Per 1993 metų gruodžio rinkimus į Dūmą scenoje pasirodė pirmoji naujos rūšies Vladimiro Žirinovskio liberalų demokratų partija ir stulbinamai laimėjo 23 procentus balsų. Ji nebuvo nei liberalūs, nei demokratiški. Jų pozicija buvo ekstremistinė, kartais iki absurdo. <...> Šiaip ar taip, pagrindinis Žirinovskio vaidmuo, atsitiktinai ar ne, buvo laužyti tabu: palyginus su juo, dauguma kitų politikų atrodė sveiko proto“ (146 p.).

P. S. E. Lucas‘as (g. 1962 m.) – savaitraščio „The Economist“ žurnalistas, apie Centrinę ir Rytų Europą rašantis dvidešimt metų. Lietuvą, Latviją, Estiją, Lenkiją žino ne tik iš paradinės pusės – ne kartą jose lankėsi ar gyveno. Skaniausias kąsnis lietuviams – E. Lucas‘o pase buvo įspausta Lietuvos viza Nr. 0001.

„Būčiau kur kas laimingesnis, jei šitos knygos nebūtų reikėję rašyti.“ (14 p.)