Spalvingas knygos viršelis mažai primena rimtą politologijos veiklą, prie kurių mes įpratinti kad ir ALK serijos santūrumo. Pirmą kartą ją pamatęs Vilniaus knygų mugėje, pavarčiau ir padėjau į šalį - negi atsiras laiko skaityti dar ir politologijai? Ir vis dėlto, kai kažkas leptelėjo, kad "labai gera", be to, pamačiau, kad platina pažįstami asmenys, nusprendžiau nepagailėti tų keliolikos litų. Atsiverčiau tikėdamasis kažko apysausio, bet reikalingo ir plečiančio "bendrąjį išsilavinimą", o radau… Radau labai smagią, kandžią, lengvą, populiariai parašytą ir tuo pačiu ne pigią studiją bei pasvarstymus, kas ta Europa ir kas ten mūsų laukia, jeigu laukia… Dabar lakstau visiems kaišiodamas "Dinozaurėjančią Europą" panosėn, besijausdamas vos ne E. Vareikio mesianistiško kvietimo "mąstykime apie Europą!" apaštalu.

Taigi, kokios aiškesnės priežastys žavėtis? Pirmiausia, pati Europos - dinozauro teorija. Trumpai jos esmė: dinozauras buvo gyvis, tobulai prisitaikęs gyventi savo periodo sąlygomis, tačiau kai tik gamta pakito, visos savybės, kurios anksčiau atrodė esančios privalumais, jį nutempė į evoliucijos kapines. Kažkas panašaus gali nutikti ir Europai - ji suklestėjo šaltojo karo ir totalinės konfrontacijos epochoje, bet kai viskas griuvo, prireikė keistis, t.y. evoliucionuoti - ėmė trypčioti vietoje, vapėti neaiškius žodžius " acquis communautaire " ir kitaip demonstruoti, kad organizmas, tobulai funkcionavęs vienomis aplinkybėmis, gali sutrikti pasikeitus situacijai. Antrasis smagus autoriaus sprendimas - pažvelgti į rimtas problemas taip, kaip jis nurodė ir knygos paantraštėje: ne tik politiškai, bet ir emociškai. Iš tiesų, sunku nepritarti tezei, kad dažnai visi racionalūs skaičiavimai ir valstybių raidos scenarijai eina velniop grynai dėl emocinių dalykų. Svarbiausia, kad emocinius dalykus pirmiausia valdo "žmogus iš gatvės": juk tai jis Romos imperijoje išsireikalavo duonos ir žaidimų, kurie pakirto visą Urbs Aeterna galią, tai jo reikalavimams žada paklusti vienas politikos erelis, vėl prabilęs apie mirties bausmę, nors tai ir nublokštų Lietuvą į Europos šalikelę… Istorijos tiksliai nesuplanuosi ir nesuskaičiuosi, o Europa šiuo metu tą ir mėgina daryti - anot autoriaus, vystytis be širdies, be emocijų, remdamasi šaltais BVP procentais ir kitais skaičiukais, apibūdinančiais "šalių kandidačių" padėtį. Autoriaus minčių teisingumu turėjau puikios progos įsitikinti vienoje užsienio kelionėje - europiečiui Europa kaip subjektas gerokai tolimesnė sąvoka nei mums, paskendusiems integracijos rūpesčiuose…

Galbūt jums susidarė įspūdis, kad autorius - euroskeptikas, besiruošiantis arklu, knyga ir lyra uždengti į prarają žengiančią Lietuvą? Nieku būdu! Matyti mylimosios trūkumus - tai nereiškia jos nemylėti. Privalau tiesiog pacituoti vieną mintį:

"Lietuviai ne Europos Sąjungoje - tai tiesiog žmonių grupė, užsiimanti pilvo reikalais, savo fiziniu egzistavimu ir kitokių biologinių dalykų tenkinimu. Jei kas nori, kad lietuviai išnyktų iš pasaulio žemėlapio kaip tauta, tegu agituoja už izoliaciją. Lietuviai-ne-Europoje taps žmonių banda, nes emociškai jie negalės integruotis į Rytus, o būti nei Rytais, nei Vakarais reikia didesnio stimulo nei lietuvių liaudies dainos ( de facto XIX a. pabaigos popsas) ar amerikoniškas išradimas - krepšinis" (294 p.)

Sutinku, gruboka, bet labai emociška, politiška ir tikslu, ar ne? Suprantu, ši tezė pseudo lietuvybės sergėtojams atrodys šventvagiška, o kai kurie ir toliau kalbės, kad su Rusija reikia bičiuliautis tik dėl to, kad pastaroji, nors ir paslapčiomis, bet mus laiko geresniais už save. Nujaučiu, kad ši knyga bus ne vieną kartą ir sumalta į miltus arba iškelta į padebesis - bet tai ir byloja apie jos kokybę ir aktualumą.

Tik vienas tik dalykas liko nesuprantamas - kodėl mokslinę fantastiką autorius beveik visur vadino neverstu anglišku terminu science fiction , juk D. Britanija - tik kukli Europos dalis...

P.S. Beje, knygos ištraukas galite pasiskaityti ir Internete.

Būsimiems europiečiams