Elvyra Usačiovaitė „GAMTA IR RELIGIJA“

Leidinį pradeda humanitarinių mokslų daktarės Elvyros Usačiovaitės straipsnis „Dėl senovės baltų religijos tyrinėjimo metodų“. Jame, kaip galima spręsti iš pavadinimo, autorė aptaria baltų religijos tyrinėjimo metodus (lyginamąjį, fenomenologinį, struktūralistinį), pastebi klaidingo jų taikymo atvejus, kaip pavyzdį aptardama daugelio autorių išplėtotą Pasaulio medžio sampratą, kurią pati E. Usačiovaitė kritikuoja. Nemažai vietos straipsnyje skirta tradiciniams lietuvių kryžiams, kuriuose daugelis tyrinėtojų ieško pagonybės pėdsakų, tačiau autorė pabrėžia ir gina jų krikščioniškumą.

Gintaras Beresnevičius straipsnyje „Gamta ir šventumas. Senovės lietuvių religijos „gamtiškumo“ klausimu“ nagrinėja „gamtos garbinimą“ senovės baltų tautose ir pastebi, kad daugelyje istorinių šaltinių minimos „šventos giraitės“ ar kiti šventieji gamtos objektai buvo garbinami ne patys savaime, o todėl, kad juose/per juos reiškiasi dievai.

Latvių archeologas Juris Urtans aprašo Žiemgaloje esantį kultinį Zebrenes Elko kalną. Istorikas Romas Batūra straipsnyje „Mitologinio Vižo ir jo aplinkos klausimu“ nagrinėja įvairius vietovardžius ir vandenvardžius su šaknimis „Viž“, „Vyž“ bei jų aplinkoje išlikusius šventviečių pėdsakus (aukurus, laidojimo paminklus, vietovardžius ir vandenvardžius su sakraliais pavadinimais (pvz. „Šventoji“, „Deivai“ ir pan.). Rimantas Balsys aptaria įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose bei tautosakoje minimus baltų vandens dievus ir dvasias. Jonas Balčius straipsnyje „Baltiškosios pasaulėžiūros atšvaitai Kristijono Donelaičio „Metuose“ pastebi, kad, nors K. Donelaitis išpažino ir skelbė krikščioniškąsias vertybes, jo „Metuose“ galima atrasti ir baltiškosios pasaulėžiūros atšvaitus: gamtos ritmų ir cikliškumo pajautą, herojai iš dalies vertinami pagal tai, koks jų santykis su gamta: „viežlybieji“ būrai džiaugiasi pavasariu, jį sveikina, o nenaudėlis Slunkius nekenčia atbundančios gamtos ir būsimų pavasario darbų.

Radvilė Racėnaitė straipsnyje „Gyvūnai mirties pranašai senojoje lietuvių kultūroje“ aptaria tikėjimus, kad neįprastas kai kurių gyvūnų ar paukščių elgesys (staugia šuo, užgieda višta) lemia mirtį.

Valdis Rusinš (gaila, kad jo nėra tarp knygos tarp knygos gale pateiktų trumpų autorių biografijų... pamirštas?) aptaria Jumio (latvių derlingumo dievybės) vaizdinio raidą valstiečių derlingumo papročiuose.

Man ypač įdomus buvo Dainiaus Razausko straipsnis „ Ritimai – lietuviškas ritualo pavadinimas ir jo kilmė“, kuriame autorius ieško viename XVIII a. pradžios šaltinyje paminėto mirusiųjų pagerbimo ritualo pavadinimo „Ritimai (Ritimey)“ sąsajų su apėjimą, judėjimą ratu reiškiančiais žodžiais, atskleidžia judėjimo ratu, rato ir visuotinės tvarkos, darnos santykį, susieja ratelius ir ritualus (Ritimus)... Straipsnio priede „Pamiršta žodžio „rytas“ ritualinė semantika?“ naujai pažvelgiama į šį įprastą, kasdienišką žodį.

Knyga bus įdomi ir naudinga visiems, besidomintiems senovės baltų kultūra ir religija