Kai vieną audringą naktį padorus Šiaurės Anglijos žemvaldys parsineša namo berniūkštį - nei tai čigoniuką, nei šiaip kažkokį valkatėlę, - niekas šeimoje neįžvelgė jame žiaurios ateities. Na, priglaudė geraširdis žmogus pamestinuką - juk tai geras darbas, o už gerus darbus paprastai atsilyginama tuo pačiu. Ir galbūt būtų žemvaldys turėjęs dėkingą įsūnį, jei ne jo ankstyva mirtis, pavertusi mažojo priklydėlio gyvenimą pragaru, diriguojamu vietinio Liuciferio - Hindlio, žemvaldžio sūnaus ir paveldėtojo.

Jei žmogui nuo mažų dienų kalama į galvą, koks jis bjaurus, purvinas ir niekingas, tai nieko keisto, jei jis tokiu galų gale ir taps. Ir jeigu jo vienintelis draugas yra tarsi jo paties sielos atspindys - toks pats laukinis, nevaldomas padauža, niekinantis apribojimus ir draudimus - pasaulis naujo filantropo tikrai neįgis. O jei juodasis sielos dvynys, be visko kito, yra dar ir daili mergiūkštė, tikrai lauk bėdos.

Kuri ir netrunka ateiti, laukta ir tikėta. Laukinė mergiūkštė išauga į laukinę merginą, kuri išsirenka sau būsimą vyrą - tokį kaip mergaitė jautrų, dailų, švelnų, sentimentalų berniukėlį Lintoną, visišką priešingybę sau pačiai, lengvai valdomą, o dar ir turtingą. Jį lengva mylėti - jis ne toks, kaip ji. Ne toks, kaip tas kitas. Meilė tam kitam sunki. Gniuždanti. Sekinanti. Be ateities - bet nenugalima. Nuo jos nepabėgsi ir nepasislėpsi - ir sugrįžta atstumtasis juodas sielos dvynys. Grįžta toks pats laukinis ir niaurus, koks ir buvo, tačiau dabar jis turi pakankamai priemonių ir patirties savo didžiausiam gyvenimo troškimui įgyvendinti

Ir ne meilė tai - kerštas; ir griauna Hitklifas visą pasaulį aplink savąją Ketrin - be gailesčio naikina viską, kas tik jai brangu. Tik jos vienos pasiekti negali - nenori. Bet to ir nereikia - Ketrin pakankamai gerai moka keršyti pati sau - taip žiauriai, kad Hitklifas ir norėdamas nesugebėtų...

Daug kas lygina 'Vėtrų kalną" su Šekspyru ir antikinėmis tragedijomis - pagal emocinio užtaiso stiprumą, visa naikinančias aistras, tragizmą. Tiesos tame, žinoma, yra, tačiau tai nėra pilnas įvertinimas. Pasakojimo stilius, vieta (ypač vieta - niūrios, nesvetingos Šiaurės Anglijos dykvietės) galingai padeda kurti tą nemeilės pasmerktumo atmosferą, kuri ir yra pagrindinė priežastis, iškelianti "Vėtrų kalną" virš eilinės "romantinės dramos". Kaip tik dėl to Emily Bronte įėjo į pasaulinę literatūrą su vieninteliu romanu, ir - negalima to nepaminėti - paleido į pasaulį vieną ryškiausių ir stipriausių charakterių literatūroje - Hitklifą. Įdomus faktas, kad tai nutiko prieš autorės valią, nes Emily labiau linko prie jautrių verksnelių a la Lintonas. Matyt, čia vienas iš tų atvejų, kai personažas tampa nepriklausomu ir parodo špygą savo kūrėjui.

KLASIKA