Tarybų Lietuvoje Remarko knygas leido keistai, atrinkdami kaip tikri selekcininkai mičiūrininkai. “Trys draugai” - prašom, “Vakarų fronte nieko naujo” - prašom, o va “Gyvenimo kibirkštis” – šiukštu, nors romano veiksmas vyksta taip sovietikų mėgiamoje koncentracijos stovykloje. “Juodojo obelisko” neišleido ilgai. 1984 metais, praėjus net 28 metams po to, kai autorius padėjo paskutinį tašką knygoje, pasirodė pirmasis leidimas lietuvių kalba. Po dvejų metų sekė antrasis, minkštais rausvais viršeliais, kurį man ir padovanojo krikšto mama. “Juodasis obeliskas” įkrito į jau “Trijų draugų”, “Vakarų fronto” ir “Nakties Lisabonoje” išpurentą dirvą ir išleido tokius ūglius, kad ant jų sunokusius vaisius raiškau ir skanauju iki šiol.

Taigi, 1923 metų Vokietija, Verdenbriuko pavadinimu pridengtas gimtasis Remarko miestas Osnabriukas. Jaunas, 25 metų (paprasta skaičiuoklė- jei nori sužinoti, kiek bet kurios Remarko knygos pagrindiniam veikėjui metų - iš datos, kuomet vyksta veiksmas, atimkite 98 - 1898 metais gimė pats Remarkas) žmogus, po karo vis dar ieškantis savo prarastos jaunystės. Beje, romano antraštė būtent tokia - “Prarastos jaunystės istorija”. Viskas, papasakojau visą turinį. Visiškai rimtai - nei vieno Remarko romano negali papasakoti rišliai, paprastai, kaip per literatūros pamoką, nes tai - gyvenimo fragmentai, akimirkos, nuotaikų, spalvų, kvapų ir emocijų žaismas, pagardintas lengvu egzistencialistinės filosofijos dvelksmu bei labai savitu humoru. Labiausiai pribloškia “Juodojo obelisko” dialogai - kartais kandūs, kartais paprasčiausiai juokingi, kartais skaudūs ar net romantika kvepiantys.

Tai- žmogaus, itin įnirtingai ieškančio paties savęs, savo gyvenimo, kuris vis pabėga nešamas hiperinfliacijos bangos ir įtraukia jį į netikėčiausias situacijas - į kompaniją, restorane geriančią su Odenvaldo granito skaldyklos savininku (kam prekiautojams paminklais reikalingi skaldyklų savininkai, manau, aiškinti nereikia), tai į įtartinai gerą vyną mėgstančio vikaro Bodendiko ir sauso psichiatrijos ligoninės gydytojo Vernikės draugiją, filosofuojančią apie Dievą ir baroką su gero Mozelio vyno taure rankoje, tai į pasivaikščiojimą su jautria, romantiška Izabele, gailinčia prie kryžiaus prikalto Kristaus, nes jis negalįs nulipti ir pasilinksminti kaip ir kiti žmonės, bet staiga virstančia visai kita, nepažįstama būtybe, tai į pasalą, tykant atsargos viršilos Knopfo, nuolat dergiančio firmos simbolį - neparduodamąjį juodąjį obeliską, kuris romano pabaigoje vis dėlto ims puikuotis ant prostitutės Geležinės Kumelės kapo - istorija. Spalvinga, absurdiška, rimta, ciniška, visokia - mokanti suprasti, nesmerkti, nesustabarėti, nepatikėti tik viena tiesa.

“Bet būti teisiam visada reiškia žengti žingsnį arčiau mirties. Kas visada teisus, tas tampa juodu obelisku! Kapų paminklu!”.

P.S. Kai 1992 metais pasirodė trečiasis “Juodojo Obelisko” leidimas baltais viršeliais, teko jį nusipirkti, nes iš senojo raudonais minkštais viršeliais liko suskaityti skutai. Ne visos knygos gali būti skaitomos po kelis šimtus (neperdedu!) kartų.

"Prarastosios kartos" šedevras