Dabar, praėjus n+daug metų nuo to, kai aš pirmą kartą perskaičiau šį Remarko romaną, man norėtųsi pakeisti jo pavadinimą. Draugai juk buvo ne trys, o keturi. Niekas nepriskaičiavo "Karlo" - plentų šmėklos.

Šį kartą Remarkas rašo apie Berlyną. 1928-ji, baisiausias nedarbas, žlugusios viltys, trisdešimtmečiai karo draugai, suradę tykų gyvenimėlį, vegetuoja automobilių remonto dirbtuvėse AuReWe, retkarčiais pašiurpindami užmiestį "Karlu", kuris stačiai sutvertas auklėti žmones, nes po siaubingu, apšepusiu ir sulankstytu kėbulu slypi "galinga lenktynių motoro širdis" ir beveik niekas šio "pergalingo mėšlavabalio" kelyje aplenkti negali.

Dar - daug geriama romo, vyšninės ir absento, kartais net vienu metu. Konjakas irgi tinka, tačiau šios knygos gėrimas vis dėlto yra romas. Keista, bet ko gero Remarkas specialiai kiekvienai knygai priskyrė tam tikrą gėrimą: "Triumfo arkoje" tai buvo kalvadosas, "Juodajame obeliske" daugiausia gerta vyno ir t.t. "Trijuose drauguose" romą bei konjaką geria net ir sena valytoja Matilda Štos, "sverianti aštuoniasdešimt kilogramų ir gracinga kaip begemotas".

Gyvenimas taip ir tekėtų sava vaga tarp prasigeriančių tapytojų, "viešpaties vynuogyno darbininkių", t.y. seniausios profesijos atstovių, godžių klientų, senų prisiminimų ir mebliuotų kambarių ponios Calevski pensione, jei ne Meilė. Didžiaja raide. Tokia, kuri ištinka, o ne atsitinka ar surandama. Fatališka, beviltiška, "nes pasilaikyti prie širdies nieko ilgai negali", nes iš anksto pasmerkta, bet tokia tikra.

"Trijuose drauguose" Remarkas lyriškesnis nei kitose knygose, bet dar nesentimentalus. Liūdnas, bet dar nepraradęs vilties. Išvargtas romanas, kuris 1933 m. pradžioje buvo beveik baigtas, tačiau tuo metu Vokietiją ištiko Hitleris ir emigrantas Remarkas šį romaną baigė tik po ketverių metų. Dėl to knygoje yra net šiek tiek politikos atspindžių, ko Remarkas sau anksčiau niekuomet neleisdavo.

"Viena geriausių šimtmečio amžiaus meilės istorijų" (nukirskit galvą, nepamenu, ką cituoju) liūdna, nehepyendiška, bet neleidžianti nugrimzti į depresiją, nes aiškiai rodo, kad žmogus bet kokioje padėtyje turi už ko kabintis, bet kada gali rasti vilties gyventi, vilties tiesiog būti. Rašydamas apie mirtį ir praradimus, Remarkas visu balsu kalba apie gyvenimo dovaną, apie džiaugsmą, kad ir trumpalaikį. Džiaugsmą dėl to, kad esu "aš" ir esi "tu".

P.S. Jau seniai mano ir mano tėvo automobiliai turi vardus- turėjome Adomėlį (Adam Opel AG malonybinis vardas), o dabar aš vaikau Grambuolį. Geras pavyzdys užkrečia.

"Šviesa nešviečia, kai šviesu; ji šviečia tik tamsoje. Išgerkime už tamsą! Tegyvuoja nelaimė! Tegyvuoja tamsa!" Ferdinandas Grau, Ferdinandas Pilkasis.