Šią knygą skaičiau seniai, dar vaikystėje, tačiau iki šiandien ją prisimenu kaip vieną įdomiausių knygų apie gamtą. Ernestas Tompsonas (1860 - 1946 m.) parašė nemažai knygų, kuriose pagrindinius vaidmenis atlieka ne žmonės, o žvėrys. Garsiausios tarp jų "Vinipego vilkas", "Lobas vilkų karalius" ir dar nemažai kitų. Pats autorius buvo gamtininkas ir yra parašęs keletą mokslinių veikalų apie Kanados miškų gyvūnus, kurie savo laiku Kanadoje tapo vadovėliais besidomintiems gamta žmonėms.

Šioje knygoje pasakojame apie jaunuolį Rolfą, kuris mirus tėvams persikelia pas žiaurų ir despotišką dėdę girtuoklį. Netyčia susipažinęs su senu indėnu Kvonebu, paskutiniu iš savo genties, pabėga pas jį. Indėnas priglaudžia berniuką ir jie kartu patraukia į miškus norėdami išvengti Rolfo dėdės persekiojimo. Nuo čia prasideda įdomiausia knygos dalis (bent jau man), kurioje indėnas supažindina jaunuolį su miško gyventojais, jų įpročiais ir gyvenimo būdu. Išmoko berniuką medžioti žvėris, statyti spąstus, surasti valgomas miško gėrybes. Šioje dalyje su didžiule meile gamtai autorius parodo kaip jaunas žmogus po truputį atidengia paslaptingą laukinės gamtos paslapties širmą, kaip jį sužavi ir giliai širdin įsminga gamtos grožis ir natūralumas. Kelis kartus skaičiau būtent pirmąją knygos dalį ir pats daug įdomaus sužinojau apie bebrus, audines, skunsus, kiaunes, lūšis ir įvairiausius paukščius bei gyvūnus. Paprastas pasakojimo stilius ir tai, kad autorius pats yra sužavėtas tais, kuriuos aprašinėja daro šią knygą nepaprastai jaukią ir patrauklią.

Antroji knygos dalis man nelabai patiko. Joje jau suaugęs Rolfas išeina atlikti pareigos tėvynei, karo su anglais metu. Jis tampa puikus bėglys ir pasiuntinys. Po karo jis jau negrįžta į savo namus, o sukuria šeimą ir imasi ūkininkauti. Rolfas, jaunystėje sužavėtas laukinės gamtos, vis tik pasirenka kitą kelią. Jis tampa gerbiamu žmogumi turinčiu didelį ūkį ir gerą vardą. Tik senas indėnas Kvonebas, nors ir lieka kartu su Rolfu, tačiau nepersikelia gyventi į jo didelius namus. Kvonebas lieka gyventi savo sename vigvame, pastatytame didelėse Rolfo žemėse ir, kaip ir anksčiau, kiekvieną rytą išeina pasveikinti indėniška giesme tekančią saulę.

Įvertinimas: verta perskaityti visiems, kuriuos žavi rytinis miško oro gaivumas, o ne smoge paskendę miesto dangoraižiai