Romanas “Kolekcininkų kolekcininkė” visų pirma yra ypatingas pasakotojo pozicija – visą tiesą skelia senovinė vaza, kuriai du tūkstančiai metų, kuri visur buvo, viską matė, viską girdėjo. Vaza talpina savyje šimtmečių prisiminimus ir turi sunkų charakterį. Jos žodžiais: “ tikros (vazos) neatrodo taip gražiai kaip aš. Aš geresnė už tikrą. Aš originalas, tokia tikra, kad tikri daiktai atrodo kaip kopijos – žinoma, jie tokie ir yra” (7psl.) . Būtent vaza yra ta snobė, kuri kolekcionuoja pragaištingai turtingus ir pagarbius kolekcininkus.

Pagrindinė knygos istorija sukasi apie du moterų tipus: teigiamos ir neigiamos. Teigiama – graži, protinga, geraširdė, dorovinga senmergė ir menotyrininkė Roza, kuriai tragiškai nesiseka su vyrais. Neigiama – vagilė, žudikė, prostitutė, narkomanė, avantiūristė, nimfomanė ir visus kitus visuomenėje smerkiamus bruožus turinti Niki, kuri turėjo ir turi vyrų tiek, kad nesuskaičiuosi.

Ši knyga lyg visų knygų apie antros poros paieškas parodija. Niki, nesinaudodama jokiais teoriniais išvedžiojimais eina per gyvenimą praskėstomis kojomis, ir tikrai nesijaučia nelaiminga. Aptarnaudama mazochistus verčia juos iššveisti kambarius ir dar už tai susimokėti. Tuo tarpu Niki priešingybė, Roza bando visus žinomus pažinčių būdus iš teorijos perkelti į praktiką: rašo skelbimus pažinčių laikraštyje, lankosi vakarėliuose, pasimatymuose, vyrų namuose, kviečiasi vyrus pas save, net užsirašo į suvirinimo kursus, tačiau bergždžias reikalas. Net Bridžitai Džouns nebuvo taip prastai. Ir H. Fielding „dienoraščiai“ nebuvo tokie juokingi. Matyt, vyrai rašytojai moka labiau juokinti negu moterys, nors tai diskutuotinas klausimas, tačiau perskaičius “Kolekcininkų kolekcininkė“ suvoki, kad tik vyras gali taip pažinti moteris.

Visgi įdomiausia man šioje knygoje buvo vazos pasakojamos istorijos „iš patirties“. Trumpos, tačiau žaismingos, pamokamos ir fantastiškos. Įsivaizduoju, jeigu Umberto Eco rašytų trumpus apsakymus, atmetus sekso tematiką, jie turėtų būti panašūs į T. Fischer‘io filosofinius pramanus. “Kolekcininkų kolekcininkę“ verta perskaityti vien dėl beprotiškai kanibališkos istorijos apie Odilę,- moterį su literatūrinėmis ambicijomis ir kolekcionavimo silpnybe: ji rinko senovinę keramiką ir bepročius poetus. Nepakartojamas išmislas kaip ir kiti vazos pasakojimai.

Knygą reikėtų priskirti prie pramoginio pobūdžio skaitalo, kurioje apstu ironiškų minčių aukščiau minėta tematika:

Visos moterys gražios, bet kai kurios tik trumpą valandėlę. Būna, kad jos išgražėja naktį arba tada, kai niekas nemato. (170 psl.)

Mažas didelio vyro daiktelis visada geriau už didelį mažo vyro daiktelį (184 psl.)

Vyrai, siūlantys pasismaginti, paprastai būna tokie, su kuriais smagintis nesinori, o vyrai, su kuriais mielai pasismagintum, kažkodėl nieko panašaus nesiūlo. (212 psl.)

Tačiau tarp lengvo šypsnio sakinių galima rasti ir šio to rimtesnio, skiriamo nusivylusioms senmergėms:

Gyvenime visada išmuša valanda, kuri nori viską mesti: arba todėl, kad tau nebereikia to, ko taip troškai, arba todėl, kad suvoki, jog vis tiek negausi, arba todėl, kad kaina pasirodo per didelė; ir vis dėlto atkakliai sieki tikslo – ne dėl to, jog esi stiprios valios, o todėl, kad esi silpnos valios, kad kitaip nebegali. (175 psl.)

Reikia mokytis ne laimėti, nes sėkmė iš esmės skirta nedaugeliui, o nedrebant žiūrėti nesėkmei į akis, ištverti bjaurų kasdienybės tvaiką. (187 psl.)

Taigi, turime dar vieną neprastą knygą teigiamoms emocijoms po kasdienybės rutinos. Žinoma, senmergės gali manęs nepalaikyti...

Senmergių kompleksų parodija