Mitas. Sisifas, gudriausias, apsukriausias, klastingiausias žmogus Graikijoje, už savo apgavystes (be žmonių, jis net du kartus apgavo dievus: įkalino mirties dievą Tanatą, todėl žemėje sutriko tvarka, nes niekas negalėjo numirti, bei pabėgo iš mirusiųjų valdovo Hado šešėlių karalystės) buvo nubaustas amžinai ridenti į aukštą, statų kalną akmenį, kuris tik pasiekęs viršūnę su trenksmu rieda žemyn.

Simbolis. Dėl šio amžino beprasmiško darbo XX a. mąstytojams Sisifas tapo absurdo žmogaus pavyzdžiu (A. Camus "Sizifo mitas").

Faktas. Sisifas buvo Korinto (iki tol vadinto Epyru) karalius, gyvenęs XIV-XIII a. pr. Kr.

Nepatvirtinti duomenys. Manoma, kad Odisėjas yra nesantuokinis Sisifo vaikas.

Knyga. F. Rachline, remdamasis įvairiomis užuominomis (pradedant Homeru bei Ovidijumi ir baigiant paskutiniais kasinėjimais), bando atkurti šio mitologinio personažo gyvenimą.

Stilius. Kadangi faktų nedaug, todėl šis kūrinys - ne istorinė apybraiža, o romanas, kuriame nemažai prielaidų. Iš vienos pusės kūrinys skaitomas lengvai, suteikia nemažai žinių apie tų laikų Graikiją (įvairios įdomios smulkmenos), iš kitos pusės mažiau besidomintiems istorija neaišku, kur yra patikrinti faktai, o kur tik autoriaus prielaidos ir išmislas. Truputį baugu, kad knyga neiškreiptų tikrų įvykių (paskutinis pavyzdys: po holivudinio filmo "Gelbstint eilinį Rajeną" anglų mokiniai mano, kad Antrajame pasauliniame kovojo tik JAV ir Vokietija - anglų, rusų, prancūzų ten nebuvo).

Trūkumai. Knygai trūksta nuoseklumo: F. Rachline aprašinėja Odisėjo namus, pasakojama, ką tuo metu jis veikia, mąsto, ir staiga peršokama prie meilužių - nei į tvorą, nei į lovą (ar mietą?..).

Knygoje taip pat per daug siužeto linijų, kurios taip ir nevystomos: pavyzdžiui, susitiko Sisifas Antiklėją, permiegojo, po 9 mėnesių sužinojo, kad gimė berniukas (beje, davė Odisėjo vardą) - tai beveik netrumpinta istorija, kuri trimis dalimis išmėtyta po knygą.

Tačiau tokios mintys apninka nebent perskaičius 2/3 romano ir tik tuo atveju, jei pasiilgstama gilesnių ir tvirtesnių veikėjų elgesio argumentų. Baigiantis knygai, ji ne skaitoma, o ryjama - taip norisi sužinoti, kuo viskas baigiasi. Be to, paskutinė frazė pataiko į obuoliuką: perskaitai paskutinį sakinį, užverti knygą ir vėl eini nešti savo gyvenimo akmenį.

Įvertinimas. Knyga, turinti daug privalumų: istorinė, tačiau nevarginanti faktais; žinomas pagrindinis veikėjas ir šalis (senovės Graikijos istorija neturėtų būti visiška terra incognita), tačiau nemažai įdomių smulkmenų; lengvas ir įdomus romanas, idealiai tinkantis karštai ir tingiai vasarai.

Frazė. O vis dėlto ji sukasi! Tpfu, ne ta: "Klausei, ką daryti, Ornitionai? Ogi... viską pradėti iš naujo! Nenuilstamai. Kelti akmenį po akmens. Tiek kartų, kiek tiktai reikės. Ir net po mirties..."

Klausimas. Kodėl šis mitologinis veikėjas vadinamas Sisifu? Juk seniau rašydavome ir tardavome: Sizifas. Linksmiausiai skambėtų "Zizifas" :)

Amžinas judesys © "Fojė"