Apie knygą: Francois Weyergans – Trys dienos pas motiną
Leidykla: Vaga (2007)
ISBN: 9785415019762
Puslapių skaičius: 136

2005 m. „Trys dienos pas motiną“ apdovanotas prestižine Gonkūrų premija. Jei ne šis ant viršelio paminėtas faktas, galbūt bibliotekoje F.Weyerganso romaną  būčiau tiesiog pražiūrėjusi.  Ačiū smalsumo ir snobizmo daigui, privertusiam pasižiūrėti, už ką šįsyk tie Gonkūrai buvo dalinami.

Už ką — būtent į šį klausimą tiksliai negalėčiau atsakyti. Tai pernelyg keista knyga, kad sutikčiau su ant viršelio išvardintais bruožais: „F.Weyergans geriau nei kas kitas supina analizę ir humorą, jausmą ir juoką romane, kuris įtikinamai teigia literatūros galias“. Viso to išties yra — ir analizės, ir humoro, ir jausmo. Bet šis romanas anaiptol ne vien apie tai. Ir ne vien iš to. Pavojingai paprasta būti supainiotam humoro ir analizės etikečių + pavadinimo mišrainės. Na, ką galima pagalvoti apie knygą, kuri vadinasi „Trys dienos pas motiną“? Antraštėje jau lyg nubrėžtas scenarijus: atgailaujantis sūnus, atvykstantis pas mirštančią senutę motiną, gailisi neišsakytų, nepadarytų, nedrįstų išgyventi akimirkų. Sėdėdamas prie jos lovos jis fragmentiškai prisimena bendrą jų gyvenimą, su nuostaba suvokdamas, kad šio žmogaus, visuotinai vadinamo artimiausiu, jis niekada nepažinojo; maža to — net nenutuokė, kas jis iš tiesų yra. Juk taip?

Taip — daugelyje romanų. Tačiau ne šiuo atveju. Dienų pas motiną iš tiesų yra kur kas daugiau. Tik ne fiziniame lygmenyje.  Knygos herojus kamuojasi bandydamas parašyti knygą — tą šedevrą, kurio taip laukia jo motina, žmona, meilužės ir plačioji visuomenė. Jo galvoje spraudžiasi prisiminimai — dienos pas motiną, pas namiškius, pas nepažįstamąją, dienos vienatvėje. Išgalvoti antrininkai, regis, perneša dalį sumaišties ant savo pečių, bet vargu palengvina paties herojaus naštą.

Šioje labai prancūziškoje knygoje (kalbu ne tik apie lengvą svaigulį, sukeliamą nuolat besikeičiančių meilužių, bet ir apie lengvą arogancijos, atsainumo ir žavesio gyventi nesureikšminant nei gero, nei blogo, dvelksmą) trys dienos, senutė motina, sūnus paklydėlis — visos sąvokos įgyja kitas dimensijas. Moterų, meilės, talento, moralės ir daugybės ko paieškų labirintuose klaidžioja vyras — lyg amžinai nuo motinos atskirtas vaikas. Niekada neužaugantis — bet dėl to neliūdintis. Niekada nesijaučiantis saugus — ir ne tik dėl namų duris klebenančio anstolio. Tačiau neskubantis ir ramus. Nes žino, kad vis tiek su ja susitiks — bent trims dienoms prie ligoninės lovos.

Grįžtant į pradžią: negalėčiau pasakyti, už ką romanui skirta Gonkūrų premija. Bet kad skirta pelnytai — nekyla jokių abejonių.