Francoise Sagan (tikr. Francoise Quoirez; 1935-2004) jau pirmuoju romanu "Sveikas, liūdesy" (1954 m.) sukėlė triukšmą prancūzų literatūroje ir visuomenėje. Devyniolikametė, pasiskolinusi vieno iš M. Proust'o ciklo "Prarasto laiko beieškant" veikėjų vardą, tapo jaunosios kartos balsu: šios bei antrosios knygos "Šypsenos..." (1955 m.) poreikis ir poveikis buvo lyginami su J. D. Salinger'io kūrybos įtaka paaugliams (žr. "Rugiuose prie bedugnės").

Po etapo "Sagan - jaunoji žvaigždė" sekė "Sagan mada" etapas: Sagan tapo nepriklausomos moters, iš gyvenimo imančios tai, ką nori, simboliu. Moters, kuri nelaukia, kol į ją atkreips dėmesį koks nors vyras, o pati renkasi priešingos lyties atstovus, su kuriais nori bendrauti, moters, kuri dievina greitus automobilius, moters, kurios gyvenimas sukasi naktiniuose klubuose, - tai buvo revoliucija, lyginant su prieškario ar pokario pirmojo dešimtmečio moterų ir vyrų santykiais.

Tokį požiūrį (moteris priklauso sau) F. Sagan diegė ir gyvenimu, ir literatūra. Būtent šiuo etapu parašyti romanai "Po mėnesio, po metų" (1957 m.), "Ar mėgstate Bramsą?" (1959 m.; ekranizuotas 1961 m.) ir "Kapituliacijos signalas" (1965 m.) sudaro "Tyto alba" 1996 m. išleistą bei 2005 m. naujai perleistą knygą "Po mėnesio, po metų".

Šią knygą galima laikyti trilogija: pirmoje dalyje nagrinėjama pasirinkimo tarp moters-pagalbininkės (moters-draugės) ir moters-mūzos problema (dažniausiai iš vyrų pusės, tačiau šiame romane veikėjų ir linijų tiek daug, kad rinktis turi (gali?) ir kai kurios moterys), antrojoje gvildenamas klausimas, "kurį vyrą rinktis moteriai - bendraamžį nuobodą ar mielą, aistringą, bet penkiolika metų jaunesnį?" (paskutinis viršelis), o trečioji skirta išsiaiškinti, ar meilė stipresnė už nerūpestingą, patogų gyvenimą. Trumpai tariant, tai prancūziška (vartojant šį žodį stereotipine prasme) trilogija apie vyrų ir moterų santykius, kurioje didesnis dėmesys tenka antrajai pusei.

Visų trijų romanų veikėja priklauso vidurinei Prancūzijos klasei. Visi - tipiški prancūzai. Romanuose ne tik nėra temų, veikėjų ar stiliaus variacijų, bet net ir siužetai beveik vienodi, tarytum sukalti "ant vieno kurpaliaus": asmuo M palaiko santykius su asmeniu N, susižavi asmeniu K, nori susieti su juo gyvenimą, tačiau nieko nepavyksta - pabaigoje grįžtama pas asmenį N. Toks temų pasikartojimas pats savaime nėra smerktinas dalykas (turint omeny, kad literatūroje iš viso tų temų gal tik penkios: žmogus ir Dievas, žmonių tarpusavio santykiai, meilė, vienatvė ir dar viena kita): blogiausia, kad šiuose romanuose siužeto pasikartojimas nėra didžiausias trūkumas. Nors kritikai vardija tokius F. Sagan prozos privalumus kaip kalbos aiškumas, tikslumas, psichologiniai veikėjų paveikslai, tebūsiu apkaltintas šališku požiūriu į šios autorės kūrybą, tačiau nieko panašaus nė viename iš šių trijų romanuose neradau: dokumentinio, atpasakojamojo stiliaus nevadinčiau nei kalbos aiškumu, nei stebėčiausi jo tikslumu, nekalbėčiau ir apie veikėjų paveikslus (tuo labiau - psichologinius!), kurie neverti dėmesio arba jų iš viso nėra. Iš visų 350 puslapių radau tik vieną puslapį, kuriame yra kažkas panašaus į santykių analizę.

Tuo tarpu visus kritikų nurodomus F. Sagan-rašytojos trūkumus jau vardijau: pasikartojančios temos, charakteriai (veikėjai), problemos. Knygoje publikuojami romanai priminė paprastus meilės romanus: nors juose nėra sacharino (romantiški laikai, neįtikėtini susitikimai, slapti ar paveldėti milijonai), bet ir įdomesnių skonių nerasta - virtos bulvės pusryčiams, pietums bei vakarienei.

Iš knygoje sudėtų romanų verčiausias dėmesio pasirodė trečiasis - "Kapituliacijos signalas": įdomesnė struktūra, bandymas kažką kapstyti giliau, tačiau po pirmųjų dviejų jau buvo pabodę skaityti vis apie tą patį ir taip pat nuobodžiai. Todėl jeigu norėsite susipažinti su šio laikotarpio F. Sagan kūryba, siūlyčiau pradėti nuo minėto kūrinio: patiks - perskaitysite ir kitus, nepatiks - kiti geresni nebus.

Užaugus kitai kartai, etapą "Sagan - mados etalonas" pakeitė trečiasis etapas "Sagan legenda": paskutiniais metais apie rašytojos kūrybą beveik nebuvo kalbama, tačiau F. Sagan vardas laikas nuo laiko pasirodydavo spaudos puslapiuose: įvairūs skandalai (problemos su mokesčių inspekcija, kokaino vartojimas, įtartinos draugystės su politikais) neleido pamiršti autorės. Toks visuomenės susidomėjimas didino ir knygų tiražus. Kaip minėjau, per paskutinius dešimt metų Lietuvoje jau pasirodė antrasis apžvelgiamos knygos leidimas. Ir nesu tikras, kuri priežastis pagrindinė: ar tai, kad tokia literatūra yra šiandieninis meilės romanų atitikmuo, ar tai, kad F. Sagan vardas tapo legenda. Tačiau yra du tikri faktai:
1) rašytojai mirus, jos gedėjo visa Prancūzija, o nekrologuose F. Sagan buvo pavadinta šiuolaikinės Prancūzijos simboliu;
2) F. Sagan nebuvo apdovanota nė vienu ordinu, kurių Prancūzijoje devynios galybės.

Faktas Nr. 1 vs. Faktas Nr. 2