Frederic Beigbeder, kaip parašyta vienos jo knygos nugarėlėje, - "šiandieninės prancūzų literatūros žvaigždė". Atkreipčiau dėmesį į žodžius "šiandieninės literatūros", t. y. autorius turi būti nuolat matomas televizijoje ir spaudoje (F. Beigbeder yra TV laidų vedėjas, literatūros kritikas, rašo straipsnius žurnalams "Globe", "Glamour"), garsėti skandalais ir skandaliukais (autorius su triukšmu atleistas iš reklamos agentūros "Young and Rubicam"), būti gražus, stilingas ir šiek tiek ekscentriškas (žodžiu, tikras prancūzų dendis). Tokie rašytojai dažniausiai į viešumą eina dėl garbės arba pinigų.

Garbę F. Beigbeder įgijo jau po pirmųjų romanų (vienas jų - "Meilė trunka trejus metus" - išleistas ir lietuvių kalba), pinigai atėjo su romanu "14,99 €" (ir tiesiogiai iš autorinių teisų, ir netiesiogiai per išeitinę pašalpą). Negi viso to ši "šiandieninės prancūzų literatūros žvaigždė" atsikando? Panašu, kad taip gali būti - savo naujausiame romane "Windows on the World" F. Beigbeder nustebina, nusimesdamas plevėsos kaukę ir pradėdamas šnekėti rimtai.

Knygos "Windows on the World" siužetas - išsiskyręs nekilnojamojo turto agentas Kertju Jorstonas su sūnumis Džeriu ir Deividu 2001 m. rugsėjo 11 d. pusryčiauja viršutiniame Pasaulio prekybos centro aukšte esančiame restorane, kurio pavadinimas - "Windows on the World". Veiksmas prasideda likus kelioms minutėms iki pirmojo lėktuvo atakos - 8:30 - ir baigiasi 10:29, kai griuvo antrasis bokštas. Autorius bando nupasakoti, ką darė ir jautė žmonės, įkalinti šio dangoraižio viršutiniuose aukštuose. Tačiau įsivaizduojamų ir tikrų įvykių pasakojimas F. Beigbeder yra tik pagrindas išdėstyti mintims apie šiandieninį pasaulį. Dvasiniam apsinuoginimui tinka ir vaikystės prisiminimai, ir pasakojimai apie darbovietę (tiksliau - darbovietes), ir meilės išpažinimas dukrai.

Romaną galima skaityti kaip įvairiapusę 2001 m. rugsėjo 11 d. tragedijos analizę: nuo techninio bokštų aprašymo (kas, kada, kaip statė, kodėl įsirėžus lėktuvams "dvyniai" sugriuvo, kokias klaidas padarė asmenys, prižiūrintys šiuos pastatus, ir gelbėtojai) iki socialinių, politinių ir kitų šios nelaimės priežasčių paieškos. Tačiau knygą galima skaityti kaip ir esė, trumpus pamąstymus, tiesiogiai ir ne taip artimai susijusius su 2001 m. rugsėjo 11 d. Skaitytojui, kuris plačiau domėjosi šiais įvykiais, nei faktai, nei samprotavimai nebus netikėti, tačiau didesnė visuomenės dalis neabejotinai ras ir naujų dalykų. Bet kokiu atveju ši knyga - "tai ne trileris, o tik bandymas - galbūt pasmerktas nesėkmei - aprašyti tai, kas neaprašoma" (64 p.).

Romane rasite beveik viską, kas būdinga kitiems F. Beigbeder kūriniams: taiklius pastebėjimus ("Po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios tikrovė ne tik pralenkė išmonę, bet ir griauna ją. Neįmanoma rašyti šia tema, bet ir neįmanoma rašyt apie nieką kitą. Jau niekas mūsų nebeveikia", 16 p.), autoironiją ("O prancūzų kultūrinis išskirtinumas, priešingai nei sakė vienas po to atleistas direktorius, nemirė: jis reiškiasi tuo, kad ir toliau kuriami išskirtinai užknisantys filmai, išskirtinai "suchaltūrintos" knygos ir apskritai išskirtinai pretenzingi ir savitiksliai meno kūriniai. Savaime suprantama, šis liūdnas teiginys tinka ir mano paties darbui", 27 p.), nuogą ir be pataikavimų aprašomą tikrovę ("Už nugaros mezgasi siaubinga drama: amerikiečių pora reikalauja kiaušinienės su kumpiu ir grybais, bet padavėja oranžine šypsena sako "I'm sorry, mes tiekiam tik žemyninius pusryčius". Žemyniniai pusryčiai iš skrudinto duonos, saldžių bandelių, vaisių sulčių ir karšto gėrimo ne tokie galingi kaip tie, kuriuos rytais įpratę absorbuoti amerikiečiai, taigi jie garsiai piktindamiesi atsistoja ir išeina iš restorano. Nesupranta, kaip toks turistinis restoranas nesugeba patiekti maistingų pusryčių. Griežtai verslo požiūriu, jie neklysta. Tačiau kam keliaut, jei visur nori valgyti tą patį, ką ir namuose? Iš tiesų šiame baisiame nesusipratime visi teisūs. Ciel de Paris turėtų duoti žmonėms laisvę pasirinkti tai, ko jie nori, - ir vakarienei, ir pusryčiams. Amerikiečiai turėtų liautis eksportuot savo gyvenimo būdą į visą planetą.", 58 p.), apsimestinę saviplaką - žodžiu, visa tai, ką mėgstate ir ko nekenčiate šio autoriaus kūryboje.

Vienintelis dalykas, kurio nebeliko šiame romane, - cinizmas. Tarytum 2001 m. rugsėjo 11 d. privertė F. Beigbeder susimąstyti ne tik apie šiandieną, bet ir apie rytojų: galbūt tai yra rūpestis dėl pasaulio, kuriame gyvens duktė, o gal tiesiog atėjo toks amžius, kai pavargsti nuo plevėsiško gyvenimo būdo ir pasiilgsti stabilumo. Tačiau visa tai gali būti taip pat tik dar viena kaukė, su kuria lengviau parduoti prekę.

Skaitant šią knygą, galvoje sukosi dviejų filmų pavadinimai (turiu omeny tik pavadinimus - apie siužetus nekalbu): "Atmerk akis" ir "Plačiai užmerktos akys". Romanas, kaip ir pati 2001 m. rugsėjo 11 d. bei jos analizė, tarsi svyruoja tarp šių dviejų simbolinių pavadinimų.

2001-09-11