Kelias minutes anglas rūkė ir nepraverdamas burnos žvelgė pro langą.

- Iš esmės taip, - galop atsakė jis. (p. 61)

Sveiki atvykę į misterio FF, kaip koduotai Fredericką Forsythą vadina jo gerbėjai, pasaulį. Pasaulį, kuris labai artimas tam, kuriame mes gyvename, bet tuo pačiu gana tolimam nuo mūsų kasdienybės savo problemomis ir mastais. Na, nebent jūs esate bent jau koks nors ministras pirmininkas ar bent jau ministras. Turime blogų naujienų – šiame pasaulyje ant kortos statoma viskas, įskaitant ir Ypač Svarbių Asmenų gyvybes. Nes YSA kartais vien savo egzistavimu trukdo kitiems įgyvendinti jų asmenines legendas ar tiesiog savanaudiškus kėslus. Tai vadinama „politine žmogžudyste”, purvinu reikalu, apie kurį dar ilgai rezonuoja pasaulio žiniasklaida, kuris užtraukia gėdą savo atstovo neišsaugojusiai valstybei ir kuris net gali sukelti tokius globalius sukrėtimus kaip Pirmasis Pasaulinis Karas (juk jis irgi prasidėjo nuo vienišo studento teroristo šūvio į Austro-Vengrijos sosto paveldėtoją).

Nuo ko prasideda „Šakalo diena”? Ogi nuo prancūzų maištininko papulkininkio Žano Mari Bastjeno Tiri sušaudymo karabinų tarškesio. Skirtingai nuo Gylio ar kitų romantiškų revoliucionierių, šis kariškis gavo ko nusipelnė – vadovaudamas slaptai organizacijai OAS ( Organisation Armeè Secrete ) jis suorganizavo sąmokslą nužudyti savo valstybės prezidentą, legendinį Šarlį de Golį. Prezidentą, kuris, užuot parodęs Alžyro sukilėliams ir teroristams geležinę kuoką, priešingai savo pažadams nusprendė, kad metas pasitraukti iš kolonijos, kuri iki tol daugelio prancūzų galvose buvo laikoma taip pat neatsiejama nuo Prancūzijos kaip ir Klaipėdos kraštas – nuo Lietuvos. OAS sutrikę – jų vadas sušaudytas, kiti – ilgam patupdyti už grotų, pati organizacija knibžda Prancūzijos saugumo tarnybų agentais, pasitikėti negalima niekuo, o išdavikas De Golis vis dar gyvas, pilietinis karas, turėjęs grąžinti teisiesiems galią,ne tik, kad nekilo, bet netgi aktyvūs OAS rėmėjai ima abejoti savo pasirinkimo teisumu. Perėmęs OAS vairą pulkininkas Rodenas prieina prie vienos vienintelės išvados – vienintelis asmuo, galintis įgyvendinti didįjį OAS siekį yra samdomas žudikas, apie kurį nieko nežino nei Prancūzijos specialiosios tarnybos, nei kiti OAS nariai. „Purvino darbo” specialistas randamas, bet už savo veiklą jis nori pusės milijono JAV dolerių, o septintajame dešimtmetyje tai vis dar buvo baisūs pinigai. Tačiau ko nepadarysi tėvynės labui! Gavęs garantijas, Šakalas paima pėdsaką…

Iki šios man yra tekę skaityti trejetą FF knygų: „Dosjė „Odessa”, „Karo šunys” bei „Manheteno vaiduoklis”. Pirmosios dvi atrodė tokios pilkos, kad nesinorėjo net vargintis dėl jų apžvalgomis, o visi misterio FF talento garbstymai tekeldavo santūrų nepritarimo šypsnį. Tai – ne grožinė literatūra, tai – pseudo dokumentika ar kaip tai bepavadinsi. Tad „Šakalo dieną“ į rankas ėmiau šiek tiek įtariai – ir čia mane pagavo. Tris dienas, tarp įvairiausių darbų ar reikalų, žiūrėjau į Šakalo rengiamą žmogžudystę iš arti. Beje, visi trys knygos skyriai turi pavadinimą „Iš arti“: sąmokslas, žmogaus medžioklė, žmogžudystė.

Kas nutiko? Ne, neatsirado koks nors užburiantis stilius, iki pavydo žavintis meninių priemonių vartojimas ar įžvalgiausios mintys, bet esu priverstas sutikti: „Šakalo diena” - geriausias FF romanas. Net tiek geriausias, kad, mano manymu, nereikėjo tų kitų. Būtent ši knyga yra trilerio kvintesencija: nepaleidžia nuo pirmo puslapio, domina bet kurioje vietoje ir bėga prieš akis tarsi filmas. Iš arti.

Taip, nežiūrint stiliaus „dokumentiškumo” knyga vaizdinga, tikriausiai dėl to, kad FF skiria ypač daug dėmesio pačioms smulkiausioms detalėms. Jeigu bus kalbama apie snaiperio šautuvą, mes apie jį sužinosime viską (medžiagas, ypatumus, kaip susirenka ir t.t.) Jeigu apie sprogstamąją kulką – mes būtinai sužinosime, kodėl jos viduje gyvsidabris, kodėl galvutė užlieta švinu ir kas būna, kai ji atsitrenkia į kietą objektą, pvz., krūtinkaulį. Jeigu apie automobilio perdažymą – teptuko šerelių tipą. Jeigu apie kokią nors veiksmo vietą – bus ten ir vartų metalas, ir sargybinių apranga, ir portjė nuotaika. Kartais atrodo, kad skaitai žemėlapį, kartais – kad instrukciją, o kartais – vis dėlto, knygą. Nes, kaip ir pats nustebau, būtent šiame kūrinyje pastebėjau, kad FF vis dėlto moka kurti paprastas, bet taiklias metaforas, pvz., „kelias vyniojosi kaip numestas kaspinas”.

Kaip beveik moksliniame straipsnyje apie „Šakalo dieną“, Šakalą ir jo inkarnacijas tikrovėje pastebėjo Bernardas Gailius, trileriui netinka postmoderniškumas, tad čia jo – nė lašo. Veikėjų veiksmų ir vertinimų ribos – aiškios kaip diena ir naktis. Šakalas yra objektyvus blogis, jį gaudantis komisaras Lebelis – objektyvus gėris. Pulkininkas, iš kvailumo ir tuščiagarbiškumo trukdantis Lebeliui, yra objektyvaus blogio parankinis, o britų premjeras, duodantis nurodymą savo policijai visomis išgalėmis padėti varliaėdžių kolegoms, objektyvaus gėrio atrama. Trileris ištrintų ribų pasaulyje virstų parodija, FF to nepakęstų. Beje, smurto knygoje ne tiek jau ir daug, nors visi jo epizodai - įsimenami.

Na, ir pabaigai. Žinote, kas mane labiausiai knygoje sužavėjo? Ne, ne Šakalas ir jo velniškas išradingumas, profesionalus pasiruošimas užduočiai, ne ginklų detalės ir suklastotų dokumentų gavimo būdai. Sužavėjo tas įtikinamumas, kuriuo aprašytas kelias, kaip iš nereikšmingos užuominos seklys išgliaudo sąmokslą ir jo vykdytoją. Jeigu reiktų iliustracijos apie tai, kad nusikaltimo nebūna be pėdsakų, „Šakalo diena“ tam geriausias pavyzdys, nors tai – ir fiction .

Ką gi – rekomendacijos. Knyga subalansuota vyrams, netgi patinams, bet gali patikti ir energingesnėms moterims, ypač toms, su... patys supratote. Knygą gali netgi skaityti aukštosios literatūros gerbėjai, kai pavargs šifruoti postmodernių žaidimų kodus. Nepulsiu vėl skaityti kitų FF knygų, bet jeigu papuls po ranka – kodėl gi ne. Už „Šakalą” galima ir pora „Odessų” atleisti.

Kvintesencija