Jei bent kartais netyčia užkliūvate už radijo laidos “Kultūros savaitė”, abi šias ponias tikrai esate girdėję. Maloniais, neįkyriais, iki skausmo “radijiškais” balsais jos nuolat gvildena kultūrinio gyvenimo peripetijas, neaplenkdamos pačių gyventojų, kas ypač džiugu. Laida, pasirodo, gyvuoja daugiau kaip aštuonerius metus (čia, knygoje, taip rašo). Drįstu pastebėti, kad gyvuoja ne iš inercijos ir ne dėl to, kad tuo metu eterio “vis tiek nėra kuo užkišti”. Jei dar Ponai Atsakingieji joms skirtų truputį palankesnį laiką, Velykų sulauktume kaip niekad laimingi.

Antra vertus, kuris tas laikas “geresnis”, vienos nuomonės nėra ir negali būti. Gal todėl (o gal ir ne – supaisysi) žurnalistės po vienu viršeliu suguldė 30 radijo interviu su menininkais, mokslininkais, dvasininkais.

Vienas toks piktas dėdėiš „literatūrmenio“, rašydamas apie šią knygą, iš pradžių su piktdžiuga ėmė plyšauti: „Vieni labiausiai mano nekenčiamų žmonių – žurnalistai“ (ot tai originalu). O paskui lyg apgailestaudamas konstatavo, kad na nepavyks šios knygos sumaišyti su vienu tokiu dvokiančiu dalyku. Ir netgi parinko „topinių“ frazių dešimtuką. Tai ką jau man, paprastai vargo pelei, kalbėti. Tik skaityti ir džiaugtis, kad taip yra dirbama ir kad tas darbas nuo šiol surašytas ir juodu ant balto.

Žurnalistės išliko sąžiningos tiek atrinkdamos interviu, tiek ir jiems ruošdamosis. Kai kurie interviu daryti ne jų, bet vėliavos „čia AŠ ir tik AŠ kalbinau“ autorės, matyt, nesiruošė iškelti. Todėl, pavyzdžiui, su Šarūnu ir Nomeda Saukais daugiau kalbasi ne J.Kryževičienė, bet Sigitas Parulskis (ir tai, tiesą sakant, šį pokalbį gerokai išgelbsti). Sakyti, kad visiems interviu puikiai pasiruošta, maža. Juntama, kad autorės tam ruošiasi nuolat – net nesiruošdamos. Puiki orientacija kontekste ir atida pašnekovui – dalykai, iš kurių verta pasimokyti ne tik žurnalistams.

Žemai lenkiu galvą prieš autores ir už tai, kad kiekvienas pašnekovas, kalbintas laidoje, lieka savimi. Neperkandamas lieka neperkandamu, pesimistas – pesimistu, optimistas visą pokalbio laiką taip ir žvelgia į giedrą dangų. Čia nėra pastangų nei įsprausti į „formatą“, kad žmogus atitiktų iš anksto sugalvotą nuostatą, kad pateisintų rengėjų lūkesčius. Čia nėra nei bandymų įtikti, nei sugluminti. O kas yra? Išliekamoji vertė, neabejotinai verčianti interviu skaityti vėl ir vėl.

Jei dar autorės išmestų savo pamėgtą „įtakoja“, šioje medaus statinėje nebūtų nė kvapo deguto. Ir neišsigąskite anotacijoje nudrėbto: „Žurnalistės be jokių tabu prakalbino...“. Čia tikrai ne „...“ (pavadinimą įrašykite patys) laidos anonsas.

Sėskim ir paskaitykim