Vasario 14-oji... Šiai dienai turbūt privalu įdėti ką nors romantiško…

Nauji Paryžiaus Operos teatro administratoriai darbo vietoje gauna labai keistą palikimą - nurodymą kiekvieną mėnesį kažkokiam Operos vaiduokliui mokėti tokią ir tokią sumą pinigų bei visada palikti laisvą 5-ąją ložę stebėti spektakliams, kitaip vaiduoklis gali užsirūstinti… Bet kas kreips dėmesio į buvusių senųjų išprotėjusių vadybininkų fantazijas. Staiga netikėtai ima kristi sietynai, kažkur dingsta gražioji dainininkė Kristina Daė, dingsta ir jos ieškojęs vikontas Raulis de Šanji kartu su keistuoju Persu, o kur jie įkliuvo - nepavydėtina niekam… Susirūpinama per vėlai, telieka tik pradėti paslaptingojo operos vaiduoklio istorijos narpliojimą. Ir viskas, pasirodo, ne dėl pinigų, nesumokėtų vaiduokliui, o dėl moters ir talentingo, beviltiškai įsimylėjusio, bet atstumto ir žiauraus genijaus Eriko, po Paryžiaus Operos teatru įsirengusio neįtikėtinus namus…

Operos vaiduoklio istorija nuo pat pasirodymo 1911 m. yra vienas iš populiariausių siužetų, vėl ir vėl traukiamas į dienos šviesą. Pagal ją pastatyta virš dešimt kino filmų (pirmasis - dar begarsis 1925 m.), vienas iš garsiausių ir gražiausių A. L. Webberio miuziklų (tiesa, miuziklo siužetas labai, labai smarkiai apkarpytas, lyginant su romanu), kuris, jeigu gandai nemeluoja, irgi rengiamas ekranizacijai, yra bandyta rašyti ir apie tolesnius Eriko nuotykius (pvz., F. Forsytho tęsinys "Manheteno vaiduoklis") arba interpretuoti ir adaptuoti siužetą šiems laikams. Bet klasika lieka klasika - literatūrologai šį kūrinį laiko "etapiniu", kaip ir E. Po apsakymus, pradedančius moderniąją detektyvinę, fantastinę ir mistinę literatūrą. Romano autorius - ne mažiau spalvinga asmenybė nei jo herojai: pagarsėjęs pleibojus, keliautojas, žurnalistas, karo korespondentas, produktyvus detektyvų rašytojas, tačiau vis dėlto Jos Didenybė Istorija iš tiesų įsiminė tik "Operos vaiduoklį".

Paėmęs šį kūrinį skaityti dėl "bendro išsilavinimo", netrukus jau skaičiau iš įdomumo: intriguojantis siužetas, vaizdingas pasakojimas, romantika ir šiurpas - viskas suplakta į įtikinamą svaigų kokteilį. Ir dar - man labai patiko senovinis, "trenkiantis" naftalinu, bet kilnus požiūris į meilę, apie kurį jau kažkada rašiau: "Pasakyk, prieš kiek metų paskutinį kartą žmogus rašė ką nors panašaus į tai: "Ir ji pabučiavo mane į kaktą, ar tu žinai, kaip yra nuostabu būti pabučiuotam į kaktą? Ar dabar bent dešimtoji dalelė apsiseksavusios žmonijos supranta, kaip nuostabu yra būti pabučiuotam į kaktą? <…> Nes moderniam žmogui tokie dalykai kvepia naftalinu, nes jis greičiau rašys apie bučiavimą į šikną - ir jausis labai šiuolaikiškas, labai įdomus. Ir bus įdomus - įdomus didžiajai daugumai" (ištrauka iš apysakos "SInkubas"). Suprantu, kad be konteksto, be romano nuotaikos, visi tie "bučiavimai į kaktą" skamba naiviai, bet tie, kas ryšis "Operos vaiduoklį" perskaityti, tikiuosi, sugebės mane suprasti. Tikrai nesistebiu, kad šia knyga žavimasi iki šiol. Manyčiau, ji to verta.

A. L. Webberio miuziklo romano motyvais "The Phantom of the Opera" nuotraukos >>>

Užliekim dangų gerumu ir meile!