Mark Gatiss – britų aktorius (jis yra vienas iš sketch* komedijos tipo grupės „Džentelmenų lyga“ („The League of Gentlemen“) narių) ir rašytojas, kurio plunksnai priklauso scenarijai kultiniam britų TV serialui „Daktaras Kas“ („Doctor Who“) – ilgiausiai rodomam serialui pasaulyje (pradėtas 1963 m.), pasakojančiam apie pagrindinio veikėjo keliones laiku kovojant su blogiu (pagrindinį veikėją seriale vaidino ~10 aktorių, o scenarijus serialui rašė daugelis garsių asmenų; M. Gatiss plunksnai priklauso ir keturių šios serijos romanų autorystė).

Knyga „Vezuvijaus klubas“ autorius bando pabėgti nuo „Daktaro Kas“ rašytojo vaidmens: 2004 m. pasirodęs romanas yra pirmasis didelės apimties kūrinys, nepriklausantis minėtai serijai. Vis dėlto panašumų su senuoju stiliumi atrasti galima: „Vezuvijaus klubo“ veikėjus autorius nukelia į XX a. pradžią, kai Jos Didenybės slaptojoje tarnyboje darbuojasi agentas (be abejo, slaptasis) Liuciferis Boksas. Visuomenė jį pažįsta kaip dailininką (dažniausiai piešia turtingų užsakovų portretus), gyvenantį Downing Street 9 (šios gatvės 10 numeriu pažymėtame name yra Didžiosios Britanijos ministro pirmininko rezidencija). Tačiau skaitytojai žino, kad ši profesija tik priedanga vienam garsiausių (kaip jis prisistato) praėjusio amžiaus pradžios agentų.

Skaitydamas Liuciferio Bokso nuotykius, negali šio veikėjo nelyginti su kitu Britų slaptosios tarnybos agentu – legendiniu Bondu. Džeimsu Bondu. Garsusis agentas 007 žvalgyboje pradėjo dirbti XX a. viduryje, todėl nenustebčiau, jeigu vėliau išaiškėtų, kad M. Gatiss veikėjas pasirodytų esąs garsiojo agento pirmtakas (agentas 001 arba pirmasis agentas 007, jeigu numeriai perduodami agentui pasitraukus iš tarnybos, t. y. mirus). Panašumų tarp šių agentų iš tiesų daug: abu – žavūs vyrai, kuriems netrūksta dailiosios lyties dėmesio, abu pasižymi skvarbiu protu, puikia fizine forma ir geromis manieromis, abu turi griežtus bosus (tiesa, L. Bokso tiesioginis viršininkas labai skiriasi nuo Dž. Bondo viršininko M: Džošua Reinoldsas – maždaug trijų pėdų ūgio nykštukas, „vilkintis surdutu su įspūdinga apykakle“; visada linksmas). Kiti skirtumai? Tik tie, kuriuos įtakojo skirtingos epochos: L. Boksas neturi automobilio (nes jų dar nėra?), todėl važinėti tenka kebais, L. Boksas neturi įmantrių slaptų „žaisliukų“ – lagaminėlio su šnipo reikmenims, raketos cigaretėje, „Rolex‘o“ su pjūkleliu ar parkerio, iš kurio teka rūgštis (nes dar nėra pono Q?), – todėl tenka pasikliauti tik pistoletu, savo protu ir jėga. Na, gal dar tuputį sėkme. Visa kita – kaip ir Dž. Bondo serijose: neįtikėtinos situacijos, neįtikėtini pavojai, neįtikėtini išsigelbėjimai. Būtent todėl romanas „Vezuvijaus klubas“ priskiriamas dviems žanrams: šnipų romanui ir istoriniams nuotykiams.

Romane „Vezuvijaus klubas“ aprašomi nuotykiai prasideda nuo agento Džoselino Pūpo, dirbusio Neapolyje ir tyrusio dviejų gerbiamų geologų mirties aplinkybes, dingimo. Šaunusis Liuciferis Boksas siunčiamas pasidomėti visa istorija. Romano veiksmas vystosi labai intensyviai: viena po kitos paslaptingesnės mirtys, persekiojimai ir pasikėsinimai, gražios moterys ir į bėdą pakliuvę draugai bei pažįstami keičia vienas kitą taip greitai, kad vos spėji sekti siužetą. Kaip ir dera tokio stiliaus kūriniuose, superagentui teks susidurti su superblogiukais, kurie jeigu keršija, tai visam pasauliui, jeigu nori valdyti, tai tik tą patį visą pasaulį. Be abejo, Džeimsas Bondas, atsiprašau, – Liuciferis Boksas nugalės piktąsias jėgas ir išgelbės pasaulį, kaip ir reikalauja žanro kanonai.

Nesu šnipų romanų mėgėjas ir žinovas (nepamenu, kad būčiau ką skaitęs ar matęs be ne kartą jau minėto Dž. Bondo nuotykių), todėl įvertindamas romaną „Vezuvijaus klubas“ kaip stereotipinį šnipų romaną galiu pasirodyti nekuklus. Tačiau šį kūrinį perskaičiau su malonumu: šablonus ir nuspėjamą siužetą gelbėjo romano intensyvumas, britiškas humoras ir įsidėmėtinas knygos dizainas: pradedant viršeliu, kuris imituoja seną, gerokai patrintą knygą, priešlapiuose sudėtas XX a. pr. stiliaus reklamas ir baigiant iliustracijomis. Prie teigiamo įspūdžio prisidėjo ir tai, kad senokai susidūriau su nuotykiniu-detektyviniu žanru: neabejotina, kad jeigu tektų skaityti tokią antrą ar trečią knygą, įspūdis būtų ganėtinai prastesnis – kaip minėjau, trafaretų yra nemažai.

Apie tokią galimybę užsiminiau ne be reikalo, nes neseniai (2006 m. rudenį) pasirodė antroji L. Bokso nuotykių dalis – romanas „Blogis gintare“ („The Devil in Amber“). Tikėtina, kad M. Gatiss rimtai pasiryžęs į Jos Didenybės slaptosios tarnybos legendinių agentų sąrašą įtraukti ir Liuciferį Boksą. Pirmas blynas pasisekė neblogai: romanas „Vezuvijaus klubas“ buvo nominuotas „British Book Awards 2006“ kategorijoje „Best Newcomer“.

P. S. Be poros korektūros klaidų didelių vertimo „liapsusų“ nepastebėjau, tačiau vienos iš veikėjų vardą Delilah būtų geriau rašyti ne Dilaila , o Dalila – būten tokia biblijinės veikėjos vardo forma vartojama lietuvių literatūroje (žr. legendą apie Samsoną ir Dalilą).

Istorinis šnipų romanas arba Džeimso Bondo pirmtakas

* Sketch – trumpos televizijos arba teatro humoro scenos, esančios didesnio vaidinimo dalis.