Fantastiką aš mėgau visada. Bet ši knyga man - ypatinga. Kai pirmą kartą ją paėmiau į rankas, jau truputėlį buvau girdėjęs apie fantastų judėjimą, jau buvau skaitęs ir lietuviškos fantastikos. Tiesa, labai nedaug – porą Kazio Paulausko knygelių ir tokią plonytę apsakymų rinktinę - „Turangitas“, kuri, beje, labai įsirėžė į atmintį. Ir štai – beveik prieš dešimt metų – gražų vasaros vakarą kaime įknibau į šito oranžinio, „Eridanui“ neįprasto viršelio slepiamą turinį. Man patiko. Man daug kas patiko – ypač gausias emocijas sukėlė Gedimino Kulikausko lengvas siaubukas „Paminkladirbys“, mat kai iki jo prisikasiau, jau buvo vėlokas vakaras, o vakarais senose kaimo trobose likus vienam darosi ne visada jauku – ypač su tokiu šiurpiu. Aišku, skaitant buvo emocijų įvairių – kai kas erzino, kai kas – glumino, kai kas - žavėjo, bet nė karto nepamenu, kad būčiau pagalvoję – ot šūdas, ko čia gaištu laiką?

Ir štai kai dabar, paprašytas parašyti šios knygos apžvalgą, vėl paėmiau į rankas – visą nuautografuotą jos autorių, pasirodo – paprasčiausių žmonių, dabar – jau net draugų, pagalvojau – kaip dar visai neblogai daug ką iš kūrinių atsimenu. Ir pasisaugojau – o koks gi įspūdis bus dabar? Ką joje vėl rasiu? Kaip nenusakomai palengvėjo, kai joje radau beveik tą patį. O kartais net ir daugiau. Tad – „Geriausia Lietuvos fantastika 1997“ (GLF), vėl atgimstančios fantastinių apsakymų ir apysakų antologijos pirmasis tomas.

Tai buvo tomas, kuris užbrėžė tam tikras šios antologijos tradicijas, be to, jis buvo sudarytas Gedimino Beresnevičiaus – vieno iš svarbiausių Lietuvos fantastikos klubinio ir literatūrinio (pabrėžiu) judėjimo atstovų. Iš tiesų, tai nebuvo pirmas lietuviškos fantastikos smulkiosios formos rinkinys. 1988 m. pasirodė mano minėtas „Turangitas“, 1996 m. G. Beresnevičius savo lėšomis išleido antologiją „Šviečianti strėlė“. Vis dėlto – GLF‘as buvo tam tikras kokybinis šuolis į priekį – pirmiausia, tai leidyklos „Eridanas“ suteikta egida, atsispindinti rinkinio apimtyje ir, žinoma, žinomiausios Lietuvos fantastikos leidyklos logotipu, antra, galimybė į dienos šviesą traukti tuos lobius, kurie galbūt glūdėjo archyvuose jau seniai. Rinkinys susidėjo iš trijų poskyrių: mokslinės fantastikos, mistinės fantastikos ir, žinoma, magiškosios fantastikos arba fantasy . Beveik visi apsakymai ir apysakos buvo parašyti „naujosios bangos“ autorių – t.y. neapsiplunksnavusių fantastikos rašeivų, neturėjusių stambių formų publikacijų, daugeliu atveju – plunksnas besismailinusių tik fantastų mėgėjiškuose leidinukuose – fanzinuose (žr. pvz., „Dorado raganos“ ).

Iš mokslinės fantastikos sekcijos, mano manymu, lyderiai yra trys: tai Austėjos „Miške... Tamsus... Baisus...“ (beje, kitas puikus šios autorės darbas bus ir naujajame GLFe 2003 - 2006), fantastikos literatūrinio chuligano Prano Šarpnickio „07.00-12.24 Vietos laiku“ bei Egidijaus Šantaro ir Mykolo Starkausko „Idealus pasirinkimas“. Tada, seniai, dar patiko ir Dianos Butkienės „Net ištisos paralelilinio pasaulio tautos“, o Austėjos kūrinys pasirodė blankus, tačiau dabar prioritetai susidėliojo šiek tiek kitaip. Kodėl? Nežinau, galbūt – kitas laikas, kita vieta. Austėjos apsakymas, nežiūrint to, kad jis apie gana įprastą kontakto situaciją, tačiau pasižymi šiai autorei būdingais bruožais – įdomia žinomos idėjos transformacija ir sklandžiu literatūriniu apvalkalu, Pranas Šarpnickis – taip pat kaip jam vėliau taps įprasta – žavi puikiu action (būtent action!) ir gruboku, žurnalistiniu, bet labai tolimojo kosmoso užkariavimo istorijoms tinkamu stiliumi. Ką jau kalbėti apie ateities erotinių malonumų vizijas! Beje, šis apsakymas buvo sukurtas komikso pagrindu, bet tai jam tapo tik į naudą. E. Šantaras ir M. Starkauskas parašė pirmąjį lietuvišką cyberpunk apsakymą, negana to, jį sodriai prifarširavo lietuviškomis detalėmis (cha, „Lenkijos šėtonistai ir iškrypėliai skverbiasi į Lietuvą“!), nors siužetas gal ir nebaisiai įmantrus, tačiau atsitraukti neleidžia. Kiti mokslinės fantastikos sekcijos apsakymai irgi nebuvo blogi, pvz., puiki Daliaus Vadlugos „Padėvėtų drabužių“ idėja, fantastinis anekdotas Remigijaus Misiūno „Mašinikėje“, labai literatūriškas ir tvarkingas D. Butkienės „Net ištisos paralelinio pasaulio tautos“. Bet buvo ir vienas, kurį vos perskaičiau tada seniai, ir kurio nebenorėjau skaityti ir dabar – Vido Gavelio „Patys paprasčiausi keleiviai“, nes tai, kūrinys, kuriame vieną kartą pabandytas juokas – juokinga, antrą kartą – daugmaž, trečia kartą – kvaila, ketvirtą – idiotiška, galiausiai, lieka tik susierzinimas. Ir nejuokinga, ir neįdomu.

Su mistine rinkinio dalimi daug sudėtingiau. Pirmiausia, į ją sudėta viskas, kas netelpa į mokslinę fantastiką, bet nėra ir ryški fantas, antra, apsakymai labai skirtingi ir gal net netolygūs. Pavyzdžiui, aš tikrai nesuprantu iki šiol, kodėl reikėjo dėti Gedimino Kulikausko „Dykumą“, kai ji „Paminkladirbiui“ – neabejotinam mistinės dalies lyderiui – neprilygsta nė per pačią pirmą antkapio raidę? Tai pat – ką čia veikia V. Masilionytės „Eloizos šypsenos“, ir kodėl D. Butkienės, L. Darbutaitės bei D. Nauronaitės fantastiniai anekdotai apsupti visiškai nejuokingomis, bet labai gražiomis miniatiūromis (M. Lužytės „Karolio išeitis“, trys V. Latono miniatiūros). Na, bet dėl skonio ir spalvos nesiginčijama, tik dėstoma autoritetinga nuomonė (šypt).

Štai ir fantasy dalis. O ji smogia iš karto – ir smogia svaigiai, galingai, taip, kad akyse – žvaigždutės, o ausyse – varpai. Tai ir Gintauto K. Ivanicko „Mylėti raganą“ arba kuklį įžanga į romaną „Laumės mėnuo“; fantastinės literatūros lyrikės L. Darbutaitės „Daina“ (na, ir kas, kad autorė sakosi, kad čia „atsiduoda“ U. Le Guin, perrašinėjo D. Kajoką ir pan. – užtat KAIP ji tai darė!); vėlgi labai tvarkingas, labai literatūriškas D. Butkienės „Laumvaikis“; staiga iš naujo skaitant suveikęs (o anksčiau net per daug neužkliuvęs) R. Misiūno „Nemirtingųjų galas“; lakoniškas, bet kažkuo sukrečiantis A. Almanio „Lietus“ ir, galiausiai, turbūt vienintelis tikrai pavykęs lietuviškos humoristinės fantastikos kūrinys – E. Šantaro ir A. Tapino (taip, to pačio) „Faršas ir Dziubelis prieš Fėjų Ragą“. Žinovai jau sukluso – aš gi kai ką praleidau. Sąmoningai? Žinoma, ponios ir ponai. And the winner is... Ne, ne taip. Jau ir tada skaitant širdis virptelėjo ties L. Urbono apsakymu „Gyvasis vanduo“. Bet tada aš nebuvau skaitęs A. Sapkowskio, o gal buvau per daug sugadintas J. R. R. Tolkieno. Dabar šis, deja, vienintelis plačiau publikuotas amžinatilsį Lino Urbono kūrinys, staiga atsiskleidė visu grožiu: nežinau, kiek jo autoriui turėjo įtakos „Raganius“, tačiau jis galėjo parašyti kažką panašaus, ir nebūti apkaltintas akivaizdžiu plagiatu (gal būtų atsiradusi serija „A. Sapkowskio mokiniai“?). Šis kūrinys turi viską, ko reikia, kad senolė herojinė fantasy (plg. L. Darbutaitės „Daina“ ar D. Butkienės „Laumvaikis“) sualsuotų nauja gyvybe: herojų-ne-herojų, komišką drakoną, neegzaltuotą ir dėl to nuoširdžią meilės liniją, pagaliau, nekasdienę herojaus etiką. Gal tai nėra šedevras, bet tai kažkas jame tokio yra ir dėl to dar liūdniau, kad tai jau neprasitęs.

Tad – reziumuoju savo kuklią ir atvirą nuomonę apie pirmąją „Geriausia Lietuvos fantastika“ antologiją. Tai buvo labai rimta paraiška išjudinti lietuviškos fantastikos pasaulį. Iš dalies tai pasisekė – juk tuoj turėsime šeštą tomą (bet vietoje lauktos kasmetinės antologijos), iš šios serijos išaugo trijų fantastinių romanų autoriai. Tuo pačiu pirmasis rinkinys nubrėžė ir tam tikrą tendenciją (galiu ją pastebėti jau skaičiuodamas viščiukus): mokslinė fantastika užleidžia vietą mistinei fantastikai ir ypač – magiškajai. Negalėčiau pasakyti, kad tai mane džiugina, bet tuo pačiu ir suprantu tuos, kuriuos labiau užburia elfai, raganos, o ne erdvėlaiviai ir kontaktai.

A, apie pirmuosius nominantus! Tais metais pirmosios vietos negavo niekas, antroji buvo paskirta Dianai Butkienei, trečioji – Linai Darbutaitei ir Gintautui K. Ivanickui, paskatinamąsias premijas gavo Gediminas Kulikauskas, Remigijus Misiūnas ir Pranas Šarpnickis. Į konkursą buvo gauti 137 apsakymai iš visos Lietuvos, rinkinio sudarymas, dalykinė ir net pirminė kalbinė redakcija buvo padaryta Vilniaus fantastų klubo „Dorado“ pajėgomis, labiausiai – Gedimino Beresnevičiaus ir Dianos Butkienės.

P.S. Beje, G. Kulikausko „Paminkladirbio“ iš naujo neskaičiau. Yra tokių tekstų ir knygų, kurių pirmo įspūdžio keisti nenori. O gal nedrįsti. Tad ir nereikia.