– Kur jie? – sušukau.

– Kaip tai kur? Suvalgiau.

Kalbėjome apie gyvūnus, kurie – bent jau oficialiai – Meksikoje labiausiai saugomi. Su manimi kalbėjosi Nacionalinio parko eigulys. Nemanykite, kad tokia padėtis tik Meksikoje – taip yra visur, kur apsiribojama “popierine” gyvūnų apsauga.” 129 p.

Ką ten kalbėti apie trečiojo pasaulio šalis, kai vienas iš sunkiai sugautų teporingų žuvo toje pačioje solidžioje Anglijoje dėl aplaidaus oro uosto darbuotojų požiūrio į gyvūnus. Sukišo narvus į kažkokį angarą, kol popierius tvarkė, lyg ten būtų kokios plytos, o ne vieni rečiausių pasaulyje triušių…

Žodžiu, į raudonąją knygą gyvūnai ir augalai patenka ne vien dėl aktyvaus jų ar jų gyvenamosios aplinkos naikinimo, o ir dėl paprasčiausio biurokratizmo, aplaidumo, nenoro suprasti, kad kartais neveikla – irgi kenkimas. Džeraldo Darelo tuo neapkaltinsi. Jo įkurtas retų gyvūnų zoologijos sodas, jo knygos, propaguojančios gamtosaugines idėjas, – tikrai nemažas indėlis į šį sąjūdį. Dažnai žmonėms reikia ne tiek noro, kiek žinojimo, kaip ir ką turime saugoti nuo savęs pačių. Džersio saloje (Didžioji Britanija) įkurtame laukinių gyvūnų apsaugos treste, deja, lankytis neteko, bet “Sugaukite man kolobusą” – viena iš knygų apie gamtą, kurias nuo vaikystės moku kone mintinai. Dž. Darelo talentas sudominti – neabejotinas. Ar aprašomos būtų ekspedicijos po egzotiškas šalis, ar visai buitiniai dalykai, pvz., problema kaip pagaminti narvą, geriausiai tinkantį žmogbeždžionėms, tekstas nepaleidžia. Taip ir blaškaisi su autorium po pasaulį – iš tai į Afriką, tai į Pietų Ameriką, tai atgal į Angliją, kur laukia ne tik problemos, neišmokėtos skolos, nesusipratę lankytojai (sugebėti atsisėsti ant papūgos aros!..), bet ir pasišventę savo darbui zoosodo tarnautojai. Tiesą sakant, rašytojas ir skiria šią knygą jiems, nepalikusiems zoosodo sunkiomis minutėmis, savo noru net laisvą dieną susirenkantiems prižiūrėti susirgusio augintinio. Nenuostabu, jog tokių žmonių prižiūrimi gyvūnai, gamtoje sparčiai nykstantys, susilaukia prieauglio, kaip kad baltaausiai fazanai, šimpanzės, kolobusai.

Kolobusai, arba gverecos, – retos rūšies Vakarų Afrikos beždžionės, vienos juodai baltos, kitos raudonai juodos. Vietiniai gyventojai, deja, jų neskiria ir naikina kartu visom beždžionėm, kurios niokoja kakavmedžių plantacijas. Šių labai gražių beždžionių vardu ir pavadinta knyga. Tačiau ekspedicija Afrikoje, kurios metu pavyko sugauti kolobusus, – dar ne viskas. Reikėjo ne tik sugauti gyvūnus, bet ir juos išsaugoti. Viena jų rūšį, raudonai juodąsias, net teko paleisti dėl to, kad beždžionėlės neėmė siūlomo maisto… Kad prijunko kitos, kad vėliau susilaukė jauniklių – nepaprastai atkaklaus darbo, sumanumo pasekmė. Daugybę kartų beždžionėms buvo tiesiami maisto gabalėliai, kol tos nusileido ir paragavo jo... Belieka žavėtis Dž. Darelo bendradarbių išradingumu, meile gyvūnams, ir jo mokėjimu viską aprašyti taip, kad pats tampi įvykių dalyviu.

Šilta knyga apie skaudžias problemas – žodžiu, kultinė ;]