Geri ketinimai

Apie knygą: Ingmar Bergman – GERI KETINIMAI
Leidykla: Alma littera (2001)
ISBN: 998602952X
Puslapių skaičius: 326

Niekada nemaniau, kad turėsiu įžūlumo ir drąsos apžvelgti bent vieną šio žmogaus knygą ar filmą. Bet ko žmogus niekada nesakyk?.. Būtent šis I.Bermano kūrinys man atvėrė vieną, subjektyviu įsitikinimu, esmingiausių jo kūrybos bruožų – fotografiškumą. Ir fotogeniškumą. Gal ir dėl vieno, ir dėl kito aš klystu, bet apie tą klaidą norisi diskutuoti garsiai.

„Geri ketinimai“ – romanas, kurio centrinės figūros – autoriaus tėvas ir motina. Kinematografine forma parašytas kūrinys dėlioja jų portretus nuo susitikimo jaunystėje iki santuokos iššūkių. Autorius tai vienoje, tai kitoje vietoje pripažįsta: „šitai aš sugalvojau“, arba „apie tai iš tiesų nėra likę jokių žinių“. I.Bergmanas nesidrovėdamas pasinaudoja kūrėjo galia ir parašo romano pabaigą, atvirai įspėdamas: „Šitas žaidimas čia galėtų baigtis, (...) nes aš pasakoju apie tikro gyvenimo atkarpą, o ne išgalvotus dalykus. Aš nusprendžiau pridurti epilogą, o jis išgalvotas“ (p.323).

Senos šeimos fotografijos – vienas iš I.Bergmano informacijos, o drauge – ir kūrybos šaltinių. “Okerblomų šeima mėgo fotografuotis”, - pats pirmasis įžangos sakinys. Ta lakoniška nuoroda iš tiesų pasako labai daug. Šeima, kuri mėgo fotografuotis, turbūt mėgo ir sekmadienio pietus, kultūringus pokalbius prie vakarienės stalo; mėgo parinkti draugus savo vaikams ir bendrauti su tinkamais žmonėmis. Iš nuotraukų, prisiminimų, aplinkos nuotrupų autorius atkuria kiekvieną žmogų lyg nuotrauką. Su kompiuteriniu tikslumu I.Bergmanas skrodžia ne tik namų aplinką, vakarėlio atmosferą, vienišo vyro aprangą. Jo charakterių pjūvis įsismelkia iki pat gelmės. Pasigailėjimo čia nėra niekam. Tai, ką įprastai šeimoje linkstama užglaistyti, nupudruoti, I.Bergmanas išvelka į operacinės šviesą ir … operuoja. Dirba savo darbą, regis, visai nepaisydamas, kas tuomet atsispindi aplinkinių akyse – smalsumas ar baimė nualpti. Riba tarp kūrinio ir skaitytojo demonų plonėja, atotrūkis tarp išorinio elgesio ir vidinių paskatų vis tolsta, ir visa tai neišvengiamai įtraukia į bergmanišką karuselę, kurioje telpa ir visi Dantės aprašytieji ratai.

Šiaurietiškas santūrumas, tikslumas, lakoniškumas ir dar daugybė kitų –umų šiam kūrėjui pastatė turbūt amžiną paminklą. Užvertus šią knygą tikroji knyga tik prasideda. I.Bergmanas sužadina norą vartyti savo vidinius puslapius ir ieškoti ten nebūtinai gražių ir šviesių savybių bei poelgių. Kad ir žymusis kilnusis posakis “aš norėjau tik gero”. Romanas įrodo – šiam gražiam tikslui tinkama vieta – slenkstis tarp dvasinio šiukšlyno ir gėlyno. Nes sąžinė savo ataskaitose neretai užlipa būtent ant šiuo šūkiu papuoštų laiptelių, klausdama, ko iš tiesų ten tamsta norėjote.

Knygos pabaigoje romano pavadinimas skamba graudžiai ironiškai. Ketinimai visada susiję su viltimis. O viltys dažnai – su neišsipildymu. Ir nebe taip svarbu, ar Ana ir Henrikas visgi lieka drauge, ar pasirenka atskirus kelius. Svarbiau yra Anos pasakyta abejonė, o gal – žinojimas: “Mes galbūt niekad vienas kitam nebeatleisim” (p.326). Ir tai, kad tą abejonę ji ištaria garsiai.