Siužeto pagrindas - toks banalus dalykas, kaip gėrio ir blogio kova, čia - kova tarp tvarkos ir anarchijos. Šia knyga Čestertonas protestuoja prieš savo epochą (XIX a. pab. - XX a. pr.), kuomet "mokslas šlovino savo nulį, meną valdė kliedesiai", "mus supo ydų puota"… Pagrindinis kūrinio herojus Saimas - poetas ir seklys, kovotojas už tvarką ir valdžią prieš anarchiją, "maištininkas prieš maištą". Ką darysi, vargšelis augo šeimoje, puikiai atspindinčioje epochos paveikslą: " Vienas jo dėdė nenešiojo skrybėlės, kitas nesėkmingai bandė pasivaikščioti po Londoną vien tik su skrybėle. Tėvas skelbė grožį ir laisvę, motina - paprastumą ir naudą. Kuo aršiau motina propagavo viršpuritonišką susilaikymą, tuo aršiau tėvas gynė viršpagonišką visko leistinumą, ir kai ji priėjo iki prievartinio vegetarizmo, jis jau beveik gynė žmogėdrystę ".

Bet būna ir dar blogiau. Yra tie, kurie ne vien "žaidžia" anarchiją, bet ir mėto bombas. Dar blogiau: egzistuoja slapta anarchistų sąjunga, siekanti sunaikinti visuomenę, žmoniją, o po to - ir save. Prieš šią baisiąją sąjungą į paskutinį Kryžiaus žygį ir pakyla Saimas bei į jį panašūs Don Kichotai. Skaitytojui groteskiškas anarchistų armijos, kurios slaptos buveinės sienos išklotos šautuvais ir revolveriais vaizdas bei baimė, kad " civilizacijos egzistavimui netrukus grės intelektualinis suokalbis (…) Mokslo pasaulis ir meno pasaulis tyliai susivienijo kovoje prieš šeimą ir visuomenę " skaitytojui gali sukelti nepatiklią šypseną, bet knygos herojui tai - tikrojo blogio simbolis: "p aklydusio proto, o ne natūralaus ir atleistino valios silpnumo ". T. y. sąmoningas maištas dėl maišto… Neveltui poetas anarchistas Gregoris knygos pabaigoje pasirodo kaip Šėtono simbolis. Bet kadangi Čestertonas dėsto tokias, atrodytų, moralizuojančias mintis lengvai, patraukliai, ironizuodamas ir žaisdamas, jos nė trupučio nepiktina.

Pabaigai - keletas Čestertono minties perliukų:

"Kokia poezija maište? Tuomet ir jūros liga poetiška. Pykinimas - taipogi maištas."

"Mes neutinkame su anglų snobais, kurie laiko beraščius pavojingais piktadariais. Mes prisimename romėnų imperatorius. Mes prisimename Atgimimo didikus. Pavojingas išsilavinęs nusikaltėlis, visų pavojingiausias įstatymų nepripažįstantis šiuolaikinis filosofas. Šalia jo daugpatys ir plėšikas visai padorūs, aš juos užjaučiu. Jie pripažįsta normalų žmogišką idealą, tik ieško jo ne ten, kur reikia. Vagis gerbia nuosavybę. Jis tiesiog nori ją pasisavinti, kad galėtų dar labiau gerbti. Filosofas ją neigia, jis nori sunaikinti pačią privačios nuosavybės idėją. Daugpatys gerbia santuoką, kitaip jis nevargintų savęs nuobodžiu, netgi sekinančiu vedybų ritualu. Filosofas santuoką niekina. Žmogžudys vertina žmogaus gyvybę, jis tiesiog nori gyventi pilniau kitų gyvenimų, kurie jam atrodo mažiau vertingi, sąskaita. Filosofas nekenčia savo gyvenimo ne mažiau, nei svetimo."

"Man patiko, kad jis toks storas ir lengvas. (…) Mes manome, kad storuliai sunkūs, o jis iššoks aukščiau už elfą. (…) Vidutinė jėga pasireikš prievarta, didžiulė - lengvumu."

"- Kai aš pirmąsyk pamačiau Sekmadienį, - lėtai tęsė Saimas, - jis sėdėjo į mane nugara, ir aš supratau, kad blogesnio už jį pasaulyje nėra. Jo pakaušis ir pečiai buvo grubūs, tarsi gorilos ar stabo. Galvą jis palenkė, kaip jautis. Žodžiu, aš vos nepamaniau, kad tai - žvėris, apsirengęs žmogumi. (…) Bet aš pakilau į balkoną ir pamačiau jo veidą saulės šviesoje. (…) Iš nugaros jis buvo panašus į žvėrį, pamatęs jį iš priekio supratau, jog jis - dievas. (…) Tai buvo ir jo paslaptis, ir pasaulio paslaptis. Kai matau baisią nugarą, tvirtai tikiu, kad nuostabusis veidas- tiktai kaukė. Kai nors trumpam išvystu veidą, žinau, jog nugara - tik pokštas. Blogis toks šlykštus, kad norom nenorom palaikysi gėrį atstiktiniu: gėris toks nuostabus, kad atstiktiniu palaikysi blogį. (…)

Atskleisti jums pasaulio paslaptį? Ši paslaptis tokia, kad mes matome jį tik iš užpakalio, iš išvirkščiosios pusės. (…) Štai šis medis, pavyzdžiui - tik medžio išvirkščioji pusė, debesis - tik debesies išvirkščioji pusė. Kaip jūs nesuprantate, kad visa pasaulyje slepia nuo mūsų veidą? Jei galėtume pažvelgti iš priekio…"

"Filosofas kartais gali mylėti begalybę, poetas visada myli baigtinumą. Didžiausia akimirka jam - ne pasaulio sukūrimas, o akimirka, kai buvo sukurti saulė ir mėnulis."

P. S. Nors ir žaviuosi Čestertonu, bet tenka pastebėti, kad kartais jis užsimėgauja savo ironija. Be abejo, jis sugeba labai taikliai pašiepti, tačiau pernelyg dažnai tai daro hiperbolizuodamas. Čestertonas išjuokia jam nepatinkančius dalykus taip, kad būna juokinga ir skaitytojui, o besijuokdamas norom nenorom pereini į besišaipančiojo pusę… Žodžiu, ironija gali tapti kreivu veidrodžiu, kuriame matysime galbūt ir ne visai tikrą vaizdą.