Gintaras Beresnevičius - tai vardas, kuris daugeliui siejasi ne su knygomis, o su rimta ir smagia publicistika paskutiniame spaudos kultūros bastione - "Šiaurės Atėnuose". Labiau išprusę žino, jog šis žmogus - religijotyrininkas, mokslininkas, parašęs ne vieną rimtą veikalą. Ir visgi norėtųsi tikėtis, jog ši knygelė privers G. Beresnevičiaus talentą pastebėti ir tuos, kurie neskaito kultūrinės spaudos - juk būtų apmaudu, kad laimėjusi esė konkursą, skirtą Lietuvos valstybės 750 metų jubiliejui, knyga liktų tik G. Beresnevičiaus gerbėjų rankose…

Tautos ir valstybės raida, likimas, buvimas - ne toks jau paprastas, kaip gali pasirodyti pagal istorijos vadovėlius, dalykas. Na, buvo Mindaugas, po to - lenkai, tada užėjo rusai, 20 metų nepriklausomybės, vėl rusai, vėl nepriklausomybė... Bet juk tai vos keli niekingi amželiai, o mūsų protėviai čia atsikraustė anksčiau, nei Egiptas statė piramides! Kas mes per tauta - juk regionuose beveik skirtingos kalbos ir charakteriai; kas mus sieja ir leido išstovėti istorijos audrų kelyje; kas mes, lietuviai, esame? Štai klausimai, kuriuos stulbinančia įžvalga ir nagrinėja G. Beresnevičius savo esė, beje, pirmą kartą spaustuvės šviesą išvydusiomis būtent "Šiaurės Atėnų" puslapiuose.

Deja, apžvalgoje aptariamos knygos įdomumo ir vertingumo aš temokėsiu perteikti gal 10 procentų, todėl tiesiog pacituosiu keletą man itin įstrigusių vietų:

"Mes esame barbarai - sakau tą su didele pasididžiavimo doze, - kuriems pavyko savo barbariškumą išlaikyti. Net ypač žiauriomis sąlygomis. Mes labai galinga tauta. Labai karinga. <…> Europa, susidūrusi su baltais, juos išsyk atpažino kaip barbarus. <…> Su [jais] reikėjo kovoti, ir prasidėjo eilinis civilizacijų karas. Europa stipriai gavo į kaktą, bet baltai barbarai irgi lengvai neišsisuko <…> Didžiūnai susibroliavo su lenkais, bet bala nematė. Likusi, tai yra didžioji ir lemianti, tautos dalis nelabai kreipdama dėmesio į fono įvykius, dirbo žemę. Jie buvo įbaudžiavinti, juos ėmė į karus, <…> švedai, lenkai, rusai ėjo vieni paskui kitus, bet tautos kamienas, gluste prigludęs prie žemės, gyveno savo gyvenimą, šventė savo šventes ir į valdančiųjų grupių egzistavimą žvelgė gana filosofiškai, kaip į didelę, skaudžiai kandančią musę, kurios nusimesti nepavyks <…>. Tai ne tuščia frazė: mokesčius mokėdami, bažnyčion vaikščiodami, lietuviai iki pat XX a. Perkūną tapatino su arkangelu Mykolu, burbėjo maldeles Mėnuliui ir iki šio amžiaus vidurio mokėjo prireikus išsišaukti lietų, vėją, o ir dabar sugeba." (esė "Barbarai", p. 17, 13-14)

"Bet lietuviams Juodmarės tesutapo su pasaulio kraštu. Tik lietuviuose galėjo atsirasti ir išlikti legenda, esą Vytautas žirgą girdė Juodojoje jūroje. Tik lietuviai galėjo leisti sau tokią prabangą, - užmiršti ir nežinoti, kad jūros vanduo yra sūrus. Tik lietuviai, gyvenantys prie jūros, yra radikaliai žemyninė tauta. Galimas dalykas, kad lietuviška nemeilė jūrai yra nulemta mitologijos. Vandenys - mirusiųjų pasaulio ar velniavų pradžia, o tokie dalykai paprasčiausiai nupurto. Dideli vandenys - didelių velniavų pradžia. <…> Vandenys ambivalentiški, gal todėl etiologinių sakmių Dievas-kūrėjas vandenysna nebrido, nenardė juose. Jis išlipo į salą. <…> Sala yra organizacijos, saugios egzistencijos, tvarkos provaizdis <…> O kol kas… Kol kas lietuviai atostogoms vyksta į pajūrį, vakarais iškilmingai vaikščioja pavandeniu it atlikinėtų kažin kokį pirmapradį ritualą, atkartojantį kadainykštę Dievo promenadą. <…> Tai tiesiog mitologinis ar archetipinis grįžimas "namo", į tą sferą, kurioje atsirado žmogus, tarp žemės ir vandens." (esė "Lietuva be didžiųjų vandenų, p. 42-43, 45)

"Lietuvos istorija - tai žmonijos triumfo žygis Lietuvoje nuo Palemono ir nuo akmens amžiaus. Ir, apsaugok Viešpatie, ne nuolatinės kančios ir vergystė. Baudžiava - romaus valstiečių dvasinio triumfo laikotarpis <…>, nesugebėjimas susitvarkyti nuosavoje valstybėje - viena seniausių Europoje laisvės idėjų, realizuoti keli šimtai metų prieš gimstant J. J. Rouseau <…>. Zirzlus tautinis charakteris, lietuviškas pavydas, graužimai ir savigraužos - nuostabus žemdirbiško mentaliteto, meilės savo aplinkai apraiškos, prakilnaus savo vertės ir orumo pajautimas. (esė "Mitologijos krizė modernioje Lietuvoje", p. 57).

"[Lietuviškumo] tam tikra prasme nėra <…>, nes per tūkstantmetį jį į vieną mozaiką dėstė labai skirtingos gentys. Ir tos skirtybės viena kitą gynė, atstojo, sergėjo. Jei Lietuva būtų tapusi aukštaitiškai impulsyvi ir karšta, jei ne aukštaitišką charakterį papildantis žemaitiškas blaivumas ir kietumas, ją būtų prariję. Žemaičiams įsivyravus, Lietuva būtų pražuvusi dėl kietasprandiškumo - aukštaitiškas lankstumas, klasta <…>, pomėgis žaisti politinius žaidimus, vis sausam išlendant iš balos, padėjo Lietuvai tiek kunigaikščių, tiek vėlesniais laikais. Dzūkams "paėmus valdžią", būtų įsivyravusi sentimentali karinė anarchija, ta pati, kuri sugriaužė lenkišką Žečpospolitą, - daug narsos, garbės ir sugebėjimo jausti, bet jokio planavimo ir strateginio mąstymo. Suvalkiečiai būtų Lietuvą pavertę racionaliai skaičiuojančia vokiška provincija, kurios gerovė po kelių kartų būtų visiškai nušluota. Visa, ką Lietuva pasiekė, ji pasiekė dėl to, kad joje gyvavo nepaprastai skirtingų, gal net prieštaringų charakterių kiltys, iš savo prieštarų sukūrusios vienovę." (esė "Nacionalinio charakterio bruožai", p. 122)

Ir ne tokia optimistiška:

"Dėstau aukštosiose nuo 1986-ųjų, neturiu teisės apibendrinti, bet įspūdis vienareikšmis: neapčiuopiamai, bet įvyko lūžis. Yra puikaus jaunimo, tik jo mažėja. Kažin kokia visuotinė standartizacija, kas nepavyko gaminant homo sovieticus, dabar įvyko savaime. Žmonės, mokyklų neparengti, neapsiskaitę, gramatinėm klaidom apkiautę lituanistai, puikiai atmintinai kalantys konspektus, bet nebesuprantantys nieko. <…> Žmonės, jauni žmonės, jau išsyk lūžę. Kažkokia nelaimė psichologinėse nuostatose, kažkoks pomėgis plastmasei. <…> Gal per daug čia patoso, gal naujoji karta mumyse įžiūrės dinozaurus, kurie nei romantiški, nei simpatiški, bet vienas dalykas aiškus - tų potyrių, to spaudžiančio ir slegiančio pasaulio jie neišgyvens, o ir - įtariu - neišgyventų. <…> (esė "Ant laiko ašmenų", p. 131)

Suvirškinote, pasipiktinote, supratingai palinksėjote? Ir man taip buvo. Ką gi, reiškia, įžvalgus žodis pakvietė diskutuoti ir galvoti apie SAVE bei MUS. Tačiau nesitenkinkite aisbergo viršūne, perskaitykite. Primygtinai rekomenduoju.

P.S. O leidėjams - sprandan! Tragiškai spindintis minkštas viršelis, nuo kurio išprotėja skeneris…

Mėgstantiems mąstyti - privaloma.