Vytautas Didysis buvo nindzė. Kęstutis, beje, irgi. O Gedimino sapne apie Geležinį vilką buvo dar ir didelis riebus kiškis, besiremiantis viena ausim į mėnulį, kita į aušrinę, į nosį įsivėręs musulmonišką auskarą ir su latvišku akcentu šaukiantis "Alach akbar!". Nenuostabu, kad kunigaikštis niekam nepasakojo tokios baisybės... Užtat papasakojo G.Beresnevičius, nutaręs supažindinti mus su tikrąja Lietuvos istorija. Jo esė galima ne vien rasti istorinių asmenybių, kurios plačiajai visuomenei vienos labiau pažįstamos, kitos vos vos girdėtos, bet ir datas, kada nutikęs vienas ar kitas savaip interpretuojamas įvykis. Jei nori, atsiversk istorijos knygą ir susirask, kas ten ką užpuolė ir kodėl kam galvą nuritino pagal "oficialiąją nuomonę". Tiesa, ta nuomonė, ypač plačiai besireklamuojanti, pati baigia suanekdotinti Lietuvos praeitį, taip kad norint dar bent kiek pabūti opozicijoj, reikia spėti į benuvažiuojantį traukinį...

Nepaisant to, kad knygos pagrindą tarsi turėtų sudaryti romanas, tai šiokia tokia apgaulė. Kadangi paties romano pagrindą sudaro ilgesnių ar trumpesnių pasakojimų ciklai. Vieni pasakojimai jau skaityti (pvz., nusidavimai apie katinus), kiti, matyt, švieži. Pats autorius viename interviu teigė, kad rašydamas krenta iš juoko nuo kėdės, ir tada jau tampa aišku, kad šį tekstą verta rodyti kitiems. Mano subjektyvia nuomone, skaitytojai kritinės nuo kėdžių tuo rečiau, kuo daugiau perskaitys. Ne dėl to, kad pripranti prie stiliaus, o todėl, kad tas stilius nevienodas.

Taigi, gal paeiliui apie visas sudėtines knygos dalis.

Pirma dalis. Tikrasis istorijos veidas.

Skaitydami apie senovėje vykusius nutikimus, dažnai traktuojame tuolaik gyvenusius žmones tarsi personažus, kurie iš tiesų kalbėjo vadovėlinėm frazėm ir daugiau nieko nedarė, tik vykdė žymius darbus. Bet kaip realius žmones, o ne dvimates būtybes juos sunku įsivaizduoti. Jei kariavo - tai tik suvokdami istorinę savo veiksmų reikšmę, jei kalbėjo - tai retoriškai tobulai, net išduodavo vieni kitus didingai arba bent nepaprastai niekšingai. Paradoksas, tačiau atvirai pašaipūniškas požiūris į mitinius ar realius praeities asmenis juos padaro tikrais. Kažkodėl artimesnis už oficialųjį atrodo G.Beresnevičiaus šventas Brunonas, "nutaręs pasiaukoti dėl kuo ankstesnio Lietuvos vardo paminėjimo" ir atvykęs prie Lietuvos sienos, kur jį pasitiko griežti muitininkai, kuriuos jis paskui nukamavo, neprašytas rodydamas stebuklus. Vėliau Brunonas nukamavęs ir karalių Netimerą, nes vaikščiojo paskui kalbėdamas - krikštykis ir krikštykis... "Netimeras bandė lyg tarp kitko Brunoną padegti, bet tasai niekaip nedegė." (p. 21) Kas beliko - tik galvą nukirsti.

Autorius supažindina mus su romantinių hipotezių į Lietuvą atplukdytu Palemonu, su Jogaila ir Vytautu, Skirgaila ir Bona Sforca, pademonstruoja prūsų, latvių, lenkų tarpusavio santykius, didžiūnų įpročius ir t.t. ir pan., o baigia įsimylėjusio Žygimanto Augusto naktinėmis kelionėmis per Vilnelę pas Barborą Radvilaitę, kuri mėgdavus medyje tupėti. Artimesnė Lietuvos istorija, ko gero, per mažai mitologizuota, kad būtų verta atskleisti jos "tikrąjį veidą".

Šmaikštu, išradinga, pamokoma (!). Juoksitės.

Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos.

Kuriam iš mūsų nemagėjo pasišaipyti iš klasikų? Beje, šaipytis - nereiškia paneigti. Net jei Žemaitė vaizduojama ką papuola vanojanti lazda... Man netgi norisi tikėti, kad tai ironiškas žvilgsnis ne vien į sustabarėjusią, adoruojančią rašytojus nuomonę, bet ir į tą priešišką nusistatymą, kurio apologetai teigia, jog nieko gero tie mūsų klasikai neparašė, buvo nemokšos, tamsuoliai ir tik per klaidą pateko į vadovėlius. O kaip ten buvo pagal G.Beresnevičių?

Kalbėjosi kartą Rėza, Šimelpenigis, Ruigys ir Donelaitis apie literatūrą. Pirmieji trys peikė Donelaitį, kad tasai nieko originalaus nerašąs. Tasai pamąstė ir sako: "parašysiu tokį veikalą, kokio lietuvių literatūroje nebus dar du šimtu su puse metų. Juomi pralenksiu ir pasaulinę literatūrą. Parašysiu tokį veikalą, kuriame nebus nei fabulos, nei dialogų!" (p. 127) Sukirto jie iš gorčiaus arielkos ir dviejų fortepijonų. Aišku, Donelaitis laimėjo. Ruigys net išvadino jį už tai "Fabula rasa"...

Ne, verčiau nebandysiu papasakoti apie Puškiną ir Mickevičių, Biliūną ir kates, Maironį ir senolį iš kapų milžinų, Binkio pokštus ir neprognozuojamą Herbačiausko elgesį. Nedėkingas tai užsiėmimas. Patikėkit, knygoje tos istorijos tikrai geriau atrodo.

Labai juoksitės.

Iš slaptosios pasaulio istorijos.

Čia viskas panašiu stiliumi, kaip pirmojoje dalyje, tik pagrindinis veikėjas - Cezaris, na, ir jo draugai bei artimieji. Pavyzdys: "Brutas su Kasijumi ir jų Senato frakcija nutarė, kad Cezaris jau savo atcezariavo, bet niekas neišdrįso jam to į akis pasakyti; o ir neturėjo ko prikišti, nes Cezaris buvo doras, teisingas, gerai valdė, o liaudis niekuo nesidomėjo, tik cirku ir nuolat krentančiomis vyno kainomis. Beliko papjauti žmogų." (p. 163)

Šypsositės.

II dalis. Karalius plaukia.

Va čia ir yra tas romanas, nuo kurio kilo knygos pavadinimas. Nes herojų ieškomas fifaičių karaliaus dvaras lyg ir iš tiesų pabėgęs. Į pasaulį, kuris įstrigęs tarp renesanso ir siurrealybės. Kur galima sutikti nematomų trubadūrų chorą (kažkodėl priminusį balsus, kurie sutikdavo svečius multfilme apie Zerbiną) ar mesjė Alkofribasą, tiesa, nežinia kuo besusijusį su Gargantiua ar Pantagriueliu, užtat skaldantį anekdotus apie dzūkus. Pardon, gal anekdotai per šiurkštus žodis. Tiesiog veikėjams reikėjo literatūros konkursui per naktį parašyti po knygą. Kaip kam pavyko, kas kokių perlų prisigraibė, tas tą ir pateikia auditorijai. Kai kuriems tai sekasi ryškiai geriau nei likusiems. Tie trumpi nutikimai, pastebėjimai, patarimai ir yra pagrindas šiai veikalo daliai. Ir kontrastas tarp lėtai tekančios šio romano pradžios, vietomis primenančios ankstyvąjį J.Erlicko stilių, ir tos į gabalėlius suskaldytos pabaigos šiek tiek erzina (aišku, tradicinės "pabaigos" nerasite; tiesą sakant, net neįsidėmėjau, kaip ten viskas išsisprendė). Nors gabalėlių tikrai yra gerų. Kita vertus, yra tokių sprendimų, kai norisi pasakyti "nu nu nu, verčiau šito nereikėjo", ir jokia pagarba nuo to nesulaiko.

Vietomis - tikrai juoksitės. Vietomis gal net pažiovausit. Bet paskui vėl galėsit pasijuokti.

III dalis. Vyrai, moterys ir slaptosios tarnybos.

Tiesą sakant, įdomiausia čia slaptosios tarnybos. Jei ne šnipų pagavimo būdai, kuriuos, beje, irgi galima buvo senokai aptikti paskelbtus internete, ir karalių, karalaičių bei Kiškio Piskio, tfu, atsiprašau, Kiskio Piškio... na, žodžiu, vieno gyvūno nuotykiai, pikčiau atsiliepčiau apie šią dalį. Nes nepaisant šmaikštaus dėstymo ir fantazijos blyksnių, istorijų temos ir siužetai - tarsi skirti moteriškiems žurnalams. Net jei rašoma apie vyrus. O gal - ypač, jei apie vyrus. Nors tikiu, kad yra mėgėjų būtent tokio stiliaus, ir jiems nonsenso literatūra, pvz., nusidavimai apie tuos pačius katinus, atrodo visiška nesąmonė.

Nežinau, ar juoksitės. Bet, ko gero, vis tiek perskaitysite iki galo. Nes taip reikia.

Nes Beresnevičius