Na, ar visi pasiruošę unisonu sušukti "Ooo, Beresnevičius yra jėga"? Prašom, aš netrukdau. Nedrįsčiau nuvainikuoti tokio reto reiškinio šiuolaikinėje literatūroje - herojų, tuo labiau, kad man jis irgi patinka. Herojus šiuo atveju - pats autorius. Kuriantis save skaitytojų akyse tekstais apie pasaulį ir apie savo aplinką. Pvz., išklibęs lango rankenos varžtas. Patikrinkite, jei jūsų langai ne nauji, turbūt rasite tokį ir savo namuose. Bet argi kam gali būti įdomus kažkoks varžtas? "Kartais, tiesa, jis persisveria, graso iškristi, tada po kelių savaičių apmąstymų aš pirštu įstumiu jį atgal, taip įdėdamas savo intelekto ir jėgos indėlį į kovą su entropija, į chaoso ir kosminės tvarkos amžinąjį mūšį" (p. 131). Taigi, įvyko. Varžtas ir autorius įsipasaulino (aš irgi gražių žodžių žinau). Taip aplipdyti kiekvieną reiškinuką reikšmėmis - talentas, mielai tą pripažįstu. Ir nepaisant euforijos aplink G.Beresnevičių, jį tikrai įdomu skaityti.

Įdomu sužinoti ką nors naujo, o atradus ką nors jau žinomo, sutikrinti savo požiūrį su autoriaus. Aha, aš irgi nuolat bambu, kad šiuolaikiniai daiktai kur kas greičiau suyra, nei seni. Aha, kompiuteriu spausdinto ar ranka rašyto teksto prerogatyvos problema taip pat buvo iškilus, bet taip skausmingai jos spręsti nereikėjo. Aha, iki šiol buvo tik neaiškus pojūtis, kad Gedimino prospektas tikriausias - kai tuščias, o štai kaip tai aprašė G.Beresnevičius… Atpažinimo jausmas šiuo atveju svarbus, nes, kad ir kaip nutolusios atrodytų narinėjamos temos, jos vėl ir vėl grįžta į Lietuvą. Netgi galim sakyti - į Lietuvos aktualijas, nors būtų rašoma ir apie pačius seniausius laikus. Bet šios esė nėra savitikslis šnekėjimas apie kažką, kas svarbu tik pačiam autoriui. Mitologijos, istorijos, kultūrinių reiškinių nagrinėjimas ir interpretavimas atveda iki šiandieninių dienų, ir staiga supranti, kodėl Daumanto, Mindaugo žudiko, paminklas visai tiktų Lukiškių aikštėje. Nes tave įtikina. Ir tuo pačiu metu supranti, kaip tai toli nuo realių galimybių paveikti jėgas, kurios anksčiau ar vėliau joje pastatys tai, kas patinka joms, nekvaršindamos galvų archetipais ir, tuo labiau, neironizuodamos.

Panašiai ir su kitais tekstais. Galima būtų tai palyginti su iki skausmo pažįstamu vaizdu: šuo loja, karavanas eina. Šioje knygoje surinktos esė prieš tai buvo spausdintos "Šiaurės Atėnuose", nors įtariu, kad jos buvo taisytos; atitinkamai, tekstai skirti tam tikrai publikai. Tai, kuri jei ir nežino, kas tas Hiolderlinas, bent moka išdidžiai apsimesti, kad žino (poetas toks, Hėgelio ir Šilerio sugėro… draugas). Ir esė yra tarsi šydas ant mūsų realybės: reflektuojančios ją, bet tikro, daiktiško poveikio turinčios labai, labai mažai. O gal ir negalinčios turėti. Filosofinėse knygose esančių idėjų taip pat dažniausiai negalime "įskiepyti" visuomenei, tačiau G.Beresnevičius tuo ir skiriasi, kad rašo ne teoretiškai. Jis čia ir dabar, ir jei svarsto apie senovės romėnų geografiją, tai ne abstrakčioje erdvėje, o pusiaugula ant lovos ir pasiėmęs konkrečią knygą. Jei skundžiasi dienraščių bulvarėjimu, tai nesidangsto apibūdinimais "tam tikri", "kai kurie" ir "patys žinot, kokie". Politiniai įvykiai - rinkimai, referendumai - irgi atsispindi esė. Ir kaip daugelis intelektualų, nors ir keikiančių žiniasklaidą, bet apie politiką susidarančių nuomonę būtent iš jos, jis vertina konkrečias politines jėgas ar jų atstovus… Nežinau, kaip išsisukt - gi nepasakysi "profaniškai". Tačiau bet kuriuo atveju, kai G.Beresnevičius ima brautis į praktinės vietinės politikos džiungles, jį tampa kur kas neįdomiau skaityti. Geriau jau tada teorija ir globalios politikos nagrinėjimai. Ir net nesvarbu, kad daugeliu atveju aš jam nuoširdžiai pritariu (nes tada tarsi darai nuolaidą autoriui už "patikimą"; nuolaidos jam nereikia), o kai kurie teiginiai seniai žinomi - vis tiek įtraukia. Nes esė gyva, net jei ji apie mirtį.

Neketinu vardinti, kokios esė rašymo priemonės "veža" G.Beresnevičiaus tekstuose, skaitę puikiai žino. O "Vilkų saulutėje" jos dar ir išduotos tekste "Kaip rašyti esė". Taip drąsiai išversti kišenes gali tik labai pasitikintis savimi žmogus, nes kai kas tikrai lengvai pritaikoma paties autoriaus tekstams: pvz., geras būdas yra apsimesti, kad įvairūs senovės ar dabarties literatūros, kultūros autoritetai yra tavo seni pažįstami, ir vadinti juos vardais. Arba štai intelektuali esė: "Paskui rašyti kas į galvą šauna - bet apie klonavimą, globalizaciją, vektorius. Kas antrame sakinyje turi būti kažkas apie Picasso, Leonardą da Vinci ir Michelangelo. Du kartus įterpti žodį "šūdas". Bet - tik du kartus." Rimtoj recenzijoj reiktų imti spėlioti, kiek tame narciziško blefavimo ir dvigubo žaidimo, bet kam? Įžvalgos taiklios, žodis svarus. Subjektyvumas pagrįstas. Skaityti - malonumas, o perskaičius kurį laiką kimbi prie aplinkinių su pareiškimais "O Beresnevičius apie šitą dalyką sako taip…"

Beresnevičiusyrajėga.