Būsiu įžūlus: yra du autoriai, dėl kurių tikrai verta skaityti kultūrinį savaitraštį "Šiaurės Atėnai" - tai Gintaras Beresnevičius ir Gintarė Adomaitytė (ar gi ne simptomiška - Gintaras ir Gintarė?). Na, po teisybei, bent jau aš dėl šių žmonių tekstų jį skaitau… Apie Gintarą Beresnevičių ir jo kūrinius jūs galite pasiskaityti čia, čia ir čia, o štai Gintarė Adomaitytė… O! Kiek aš atiduočiau, jeigu sugebėčiau TAIP rašyti! Todėl, kai knygų mugėje užtikau Gintarės Adomaitytės knygelę (labai gražiai išleistą, beveik kaip koks klasikos veikaliukas) "Šokis ant stalo" - argi galėjau praeiti pro šalį? Juk tam čia ir atėjau - "Brauksiu ranka per knygų nugarėles, kaip braukia du žmonės (įsi)(pasi)mylėję vienas kitam per stuburą. Rasiu savą" (p. 34 , "(Įsi)(pasi)mylėti"). Ir radau. Tokią savą, tokią svarbią, kad jau nesiskiriu kelis mėnesius…

Nežinau, ar taip turėtų atrodyti idealūs esė - apie viską ir, matyt, apie nieką iki galo. Skaitomos nuo bet kurio pastraipos ar sakinio. Dvelkiančios tuo, ką italai labai gražiai vadina azzura malinconia ("žydrasis liūdesys') - ne persmelktos, ne alsuojančios, ne graudinančios, o būtent dvelkiančios. Ir dar - kažkur už kadro raginančios kaip P. Weiro "Mirusių poetų draugijoje" - "Carpe diem! CARPE DIEM!" Atrodo, kad autorė gaudo trupančias akimirkas iš dabarties, praeities, vaikystės, savų ir svetimų gyvenimų - ir jas lipdo. It apsiuva savo namelį - kartais net akimis liesti nejauku, taip atrodo čia viskas paprasta ir tuo pačiu išmintinga. "Jūs vaikų rašytoja? - nerimo jis. - O vaikas netipinis. Gal pabūtumėt valandą?" Vaikų rašytoja, rašytojas… Lyg rašytum ne knygas, ne tekstus. Rašytum vaikus. <…> Jei šautų man rašyti erotinius tekstus, jei tapčiau žurnalo meilės skyrelio autore, ar kviestų mane į svečius naktį: - Susiklostė netipinė meilės situacija. Gal prisidėsite?" (p. 87-88 , "Be šeimos")

Žvėrynas. Žirmūnai. Šiaurės miestelis. Antakalnis. Nemenčinės sodai. Alytus. Pabradė. Upės. Ežerai. "Šiaurės Atėnai". Bohema. Jurgis Kunčinas. Truputis biografijų. Truputis fotografijų. Sovietmetis. Netgi XIX amžius… - pamišėliškas kaleidoskopas, kuris, įtariu, daugeliu atveju tiesiog erzintų. Ir dar turėtų erzinti tas atsivėrimas skaitytojui - kuris turbūt ir lėmė pavadinimą "Šokis ant stalo". Nors pats pavadinimą atnešančios esė epizodas atrodo kiek kitaip - " Gausus kaimiškas stalas. Nebrendilos studentai. Subrendusios moterys.

- Įsivaizduoji, jos tokios valdingos, - pasakoja man Kauno politechnikos instituto absolventas, - kad įkaušusios negali neišsirengti. Jos lipa ant stalo. Ir šoka.

Įsivaizduoju ir tik. Dievas mato, ir draugai paliudys: ne davatka aš, ne leipstanti mimoza, o… Niekada nemačiau: ant stalo šoka moteris. " (p. 119 , "Šokis ant stalo").

Ilgainiui tampa įdomu - o kiek eseistiškasis ir tikrasis autorės "aš" atitinka? Kuris iš tų "aš" nesikuklina kartu su nuoga kolūkio pirmininke šokti ant stalo, o kuris - niekada nematė ant stalo šokančios moters? Tačiau į šį klausimą skaitytojui atsakyti sunku. Nes tekstuose labai daug atvirumo, netgi intymumo. Rodos, su tavimi pasidalinama viskuo - betarpiškai, tiesiai, net šiek tiek begėdiškai. Ir nejaugi visą tą netikėtą artumą reiktų nurašyti kažkokiam dar nuo mokyklinių rašinių nekenčiamam "lyriniam herojui"?

Visada nepiktai pavydžiu žmonėms, randantiems tiek daug paprastoje kasdienybėje - parkuose ar miesteliuose turintiems "savo" maumedžius, pušis, net ir "blokiniuose" arba gražiau - "miegamuosiuose rajonuose" randantiems slaptus, tik jų vienų takus. Tiems, mašinas, televiziją ir kompiuterius išmainantiems į pasivaikščiojimą Cedrono šlaitais (ei, vilniečiai - ar žinote, kur šis upelis?!), reginčius ne tik naujuosius, bet ir senuosius Užupio angelus, kai šiems nukrenta sparnai. Jie - tarytumei iš kitos, apdovanotosios genties. Jie pastabūs, įžvalgūs - gal man net į galvą neateitų: "Kartą, tolimoje kelionėje, ekspedicijoje palei Baikalą, spėliojome apie du žmones: pora jie ar ne pora? Tie santūrūs žemaičiai niekuo neišsidavė… Bet kai ji upėje Zimoje, šaltesnėje už šaltą, tikrai Zimoje - žiemoje, niūrią vasaros dieną skalbė jo marškinius, tai?" (p. 109 , "Skalbėja") Aišku, ir jiems nutinka, sumaišo kur "Laumės mėnuo", o kur - "Laumės akmuo", net ir gerą žodį tardami…

Tad, jeigu norite pasivaikščioti po kito žmogaus pasaulį, kai jus paslaugiai įleidžia ir sutinka pavedžioti - mėginkite skaityti. Negaliu užtikrinti, kad tai patiks - galbūt jūsų gentis dar kita, pvz., "pliažinių", apie šią labai nedraugiškai atsiliepta 63 puslapyje, o gal jums visiškai dzin, ką beveikia kaimo mokytojai ir kokius romanus moterys neša į kaimų bibliotekas, pagaliau - ar mėnulyje žemiena galėtų mėnesieną atstoti? Svetimas gyvenimas - jis visada šiek tiek bauginantis. Ir viliojantis. Tarsi žvilgsnis pro pionierių stovyklos dušo sienos plyšį.

Dėmesys. Viliojimas. Laiškas. Šokis (p.72)