Nežinau, kaip jūsų, bet mano viena labiausiai "suskaitytų" vaikystės knygų - tai S. Kuno "Senovės graikijos legendos ir mitai". Domėjimasis mitais šia knyga nesibaigė - prie jo galima priskirti ir per istorijos pamoką kokioje 7-oje klasėje žiauriai "sudirbtą" praktikantą, kuris netiksliai pasakojo Pelopo mitą, ir ginčus su draugais, kas geriau kovojo - graikai ar trojiečiai, ir dar aibę kitų istorijų. Grožiu, jėga ir krauju trykštanti graikų mitologija - amžinas kūrėjų susidomėjimo objektas.

Duoklę jai atidavė ir H. L. Oldie - bet kaip atidavė! Romane "Herojus privalo būti vienas" jie drįso iš esmės suabejoti mito apie Heraklį teisingumu… Na gerai, galima abejoti mitų teisingumu, sutinku, bet abejoti Dzeuso potencija ir daryti prielaidą, kad jam tik iš trečio bandymo pavyko pradėti žymiausią Graikijos didvyrį? Taigi, pradėję nuo tokių pikantiškų detalių toliau autoriai abejoja viskuo - jeigu Heraklis (tėvai jam davė Alkido vardą) turėjo dvynį brolį Ifiklą, pagal mitus, neatskiriamai panašų į jį, kodėl tad nepagalvoti, kad net ir mituose esama pėdsakų, kad daugelio žygdarbių didysis didvyris negalėjo įvykdyti vienas. Pvz., Nemėjos liūtą Heraklis uždarė urve su dviem išėjimais: t.y. įvijo į vieną urvo galą, o kitą užvertė akmeninis, tada įėjo ir nudusino vargšą žvėrį. Palaukit, o kas sutrukdė jam pabėgti pro kitą galą? O gal herojus Heraklis buvo vienas, bet veikė už jį dviese? Iš esmės visas romano siužetas yra paremtas arba loginėmis klaidomis mituose, arba kitokiu jų interpretavimu. Bet kad jūs žinotumėte, kaip įtikinamai! Vėl užmetęs akį į S. Kuną taip ir nori sušukti - profesoriau, juk buvo ne taip! Dar viena įdomi detalė - romanas apima Heraklio gyvenimą iki žygdarbių ir po žygdarbių, t.y. jo istorijos "baltąsias dėmes", apie kurias mitologijoje žinių mažoka. Iš tiesų, juk apie žygdarbius rašyti būtų lengviausia, bet tai - ne H. L. Oldie vertas kelias…

Taigi, kaip ir įprasta šiems autoriams, puikus, įdomus nuotykinis siužetas - dar ne viskas. Juk Heraklis į pasaulį atėjo ne šiaip sau - o kaip žaviųjų Olimpo Dievų ginklas prieš pabaisas, kurių kilmė irgi dieviška… Tačiau jeigu didvyris gali stoti prieš dieviškas pabaisas, gal jis gali stoti ir prieš Dievus? O jeigu tokių herojų atsiras ne vienas? Ir iš viso, kuo gi nuo įprastinių žmonelių skiriasi antropomorfiniai graikų Dievai? Kas tas paslaptingas Vienatinis, iš kurio atsirado dabar į Tartarą nutrenkti Kronas, gigantai? Kodėl po mirties į Olimpą patekęs Heraklis užmiršo apie savo brolį, nors Hado karalystėje jų šešėliai klajojo kartu? Kas lieka iš žmogaus, kai ties jo likimu susikryžiuoja Dievų, žmonių ir kitokių intrigų gijos - kaip jam išlikti? Ar jam leis, I. Kormiltsevo žodžiais tariant, "tiesiog būti?" ("vsego liš bit'' (rus.))?

Labai stiprus kūrinys. Vaizdingas, sudėtingas, didingas, protingas. Vienoje gretoje su "Kalavijo keliu" ir kitomis puikiomis knygomis. Vienintelis dalykas, su kuo buvo sunku taikytis - tai rusiškos skambių graikiškų vardų transkripcijos, kada taip gerai žinomas Dzeus pavirsta "Zevs", Tėbai - "Fivy", Autolik - "Avtolik". Bet tai jau tradicijos reikalas, o mes galime pasidžiaugti, kad lietuvių kalboje graikų mitų herojų ir vietovių pavadinimai išliko gerokai artimesni originalams.

Nuostabi knyga!